Žolinčių akademija

Parengta naudojantis E. Šimkūnaitės „Gyvenimas be tablečių“,
"Vaistinių Augalų Enciklopedija",
Manfred Himmel "Medžiai gydo".
Parengė Danute Kunčienė

SAUSIS
PUŠIS METUS PRADEDA
(pinus sylvestris l.)

Pušis metus pradeda, pušis metus veda - šie žmonių pasakymai dabar jau pamiršti. Bet iš tiesų ne taip seniai metų pradžia pradeta nuo viduržiemio skaičiuoti. Bene pirmiausia metai nuo pavasario, paukščių grįžimo buvo skaičiuojami. Vėliau, sudėtingėjant ūkiui, metai ėmė slinkti žiemos pusėn. Slenkant tenlink metų pradžiai, labiau ryškėjo žiemą žaliuojantys medžiai. Taip pušiai teko metus pradėti. Negalėtume tos teisės nuginčyti: dar ligi baltiškieji mūsų protėviai, tie patys, kurie paukščių taką Paukščių taku pavadino ir piešiniu jį toli pietuose uolose įamžino, į mūsų žemes atsekė paskui besitraukiančią tundrą, paskui šiaurės elnius. Tundrai besitraukiant, pušis buvo vienas pirmųjų medžių, kuriuos mūsų protėviai pažino. Teisėtai pušis metus pradeda.
Tolimoji praeitis maisto pertekliaus neturėjo, tad prisidurti reikėjo iš daug kur, prisidurdavo jo iš pušies. Tiko maistui ūgliai dar nesukietėjusiais spygliais, beje, turį gan daug vitamino C, cukrinių medžiagų ir kur kas mažiau dervų negu žiemojantys pumpurai. Dabar pušų ūgliai- nebe maistas, bet dar labai neseniai manyta, kad pavasarį reikia nors kelis suvalgyti, kad metai sotūs, dalingi ir sveiki būtų. Seniai mūsų nebevartojamas pušies brazdas valgiui, primiršta ir kaip, ir dėl ko, bet dar prieš pusšimtį metų derėjo pavasarį jo suvalgyti nors kiek, vėlgi, kad metai būtų sėkmingesni, kad nuovargis ir dusulys nevargintų. Pritaras prietaru, bet gan geru pagrindu - esama brazde eterinio aliejaus, dar nesudervėjusio, gan gerai dezinfekuojančio. Tiko maistui prisidurti ir pušies vyriškieji žiedynai. Ir daug jų, ir stambūs. Matyt, šis priedas ilgiausiai buvo naudojamas, nes ūgliai, nei brazdas neparemiamas kokiu ilgesniu komentaru, o pušies žydėjimas siejamas su valgiu - kviečiais, viena pirmųjų grūdinių kultūrų. Siejamas šit kaip.
Seniau žmonėms nereikėję žemės dirbti, prisirinkdavę maisto nuo medžių - pušys kvietijusios. Daug gero turėdami, ištingo žmonės, nustojo kviečio grūdus nuo medžių rinkti, su šakomis laužė. Taip ir aplaužė pušį, kad vos truputis šakų viršūnėje beliko. Neapsikentusi pušis pasiskundė medžių močiai. Perpyko medžių močia, kad jos dukterį taip skriaudžia,ir išdulkino grūdus,tuščius lukštus žemėn išmėtė.Didelis vargas,baisus badas žmones ištiko. Pasigailejo žmonių Indraja, surinko tuos tuščius lukštus, gražiai žemės prašė, gražiai medžių močią persiprašė, gražiai Saulės prašė - sutarė, kad lukštus sės, žmonių prakaitu laistys,ir vėl grūdų būsią. Taip ir nutikę - žmones kviečius sunkiai dirbdami auginti pradėjo, o kad neužmirštų ir vėl neištingtų, pušys kasmet kvietėja, dulkėmis jų grūdai nueina, o tušti lukštai žemėn byra. Graži moterų draugija šioj pasakoj minima - galima daryti išvadą, kad grūdinės kultūros matriarchate perprastos. Pasakas tepalikdama nueina senovė.
Pušis ir daug vėlesniais laikais itin svarbi buvo: pagrindinė statybinė medžiaga namui, pagrindinis kuras krosniai, iš pušies įvairiausių padargų prisidaroma, sunaudojama pušis iki skiedrelės - net lanksčios jos šaknys tiko įvairiems krepšeliams bei rakandams pinti. Su pušimi mūsų protėviai matė ir geresnių ir blogesnių laikų, didėjo ir mažėjo pušies plotai, bet su ryškiais klimato pablogėjimais pušis nesisiejo, tad ir nebuvo laikoma bloga lemiančiu medžiu, atvirkščiai, lyg ir pakylėta, pašventinta buvo: kai reikėdavo prieš duoną krosnin šaunant padą pašluoti - pušine šluota, ne kuo kitu šluodavo. Vėlgi tikras ryšys su maistu. Susidėvės, susišluos pušinė - niekada nemes jos, o tik sudegins, nepames pušies šakų ar senos pušinės kojoms nusivalyti. Nebarstys pušies šakomis ir lavonui kelio.
Kad ir nelengva pušies dalia - ją kerta, skaldo, degina, bet ji vis gera, šilta, šviesi. Pušis visas mįsles sumena, pušis žiemos darbus nudirba, pušis ir dainas išdainuoja, ir pasakas seka. Dirbdama pušis kilni ir protinga, o gyva - dosni: pušynuose geriausi uogienojai, pušynuose geriausi grybai.
Šiandien pušies dalią turėtume papildyti naujoviškesniais pastebėjimais. Spygliuočiai, lyg ir svečiai iš senųjų laikų, jie labiau pažeidžiami, jautresni įvairiems naujiems veiksniams, ir pirmieji nukenčia nuo visokių teršalų. Džiūstančios ar suapvalėjusiomis viršūnėmis pusaugės pušelės - oro užterštumo matuoklės.
Gydomasis poveikis: Pušies spinduliavimas yra naudingas, stiprina plaučius ir gali skatinti geras savybes. Pušis priskiriama prie ugnies medžių ir stiprina, kaip ir daugelis kitų spygliuočių, gyvybinių jėgų ugnies - elektros aspektus žmonėms, kurie jaučia energijos stoką ir apatiją. Ji grąžina į sielą šviesą ir gyvenimo džiaugsmą, išsklaido liūdesį ir širdgėlą, išlaisvina nuo gyvenimą gniuždančios savigraužos.Turėdama sielą sušildančią galią ji gali nuritinti akmenį nuo širdies, išvaduoti nuo kaltės jausmo, nesugebėjimo atleisti.
Dirginantis spyglių poveikis gali praversti: ant skaudamų sąnarių dedami spyglių kompresai, aplikacijos, triname spyglių ištraukomis, daromos vonelės. Čia didelio gudrumo nereikia, not E.Šimkūnaitės, pribraukei į kubiluką spyglių, užpylei karšto vandens - merk kojas ir rankas. Smulkiai sukapotų spyglių, pašutintų užsidėti ir tokiose vietose, kurias įmerkti nepatogu: ant peties, klubo, sprando. Šiltai apgaubus palaikyti pusvalandį. Užrišus vaškuotu kailiu (plaukais į išorę), o dabar klijuojate polietileno plėvele, tokį kompresą galite kelias valandas laikyti. Taip pat susmulkintus spyglius supilti į maišelį iš reto audinio, bet kad kapojai neišlystų. Pašildytas maišelis lengvai pritvarstomas prie skaudžios vietos - veikimas kompleksinis: mechaninis, šiluminis ir eterinių aliejų.
Pasirišus patogią ant skaudamo sąnario uždėti plono veltinio iškarpą, užpilama lydyto vaško tiek, kad ne tik įsigertų, bet ir kokio milimetro sluoksneliu laikytųsi. Kai vaškas pradeda stingti, sodriai užberiame smulkių kapotų ar maltų spyglių. Štai ir aplikacija. Laikoma iki kelių valandų.
Žiemos šėkas buvo ir gali būti mūsų draugas, tik patys turime būti nuovokūs.
Liaudies medicinoje pušų pumpurų nuoviru gydomas bronchitas reumatas, skatinamas tulžies išsiskyrimas.
Spyglių ekstraktas naudojamas muilo, pastos gamyboje.
Pušų spygliais žiemą maitinasi kurtiniai, ūgliais - briedžiai, o sėklomis - geniai ir voveraitės.

VASARIS
EGLELĖ (Picea) ŽALIOJI

Šimtas seklytėlių, kiekvienoj po mergelę, šilko skarelę beryšinčią, kartu augančią, bet nesueinančią. Įminti, bent jau kaimo žmogui, nesunku – eglės kankorėžis. Negali sakyti, kad eglei pasakų, dainų, mįslių nesudėta, bet, kai pasižiūri į kitų medžių dalią, labai jau mažai eglė minima, jos lyg ir vengiama...
Gims aukštaičiui vaikas, jei tik žemė neįšalusi, tuoj medį sodina, jei žiema, pirmų pavasario dienų palaukia: pirmajam sūnui – ąžuolą, antrajam – uosį, trečiajam – beržą, ketvirtajam – auksuotąjį levelį, pirmajai dukrai – liepą, antrajai – obelį, trečiajai – kriaušę, ketvirtajai – vyšnią ar slyvą. Pasižiūrėjai į tokią medžių chronologiją, žinai, kiek vaikų ne tik toj kartoj buvo, bet ir senelių, prosenelių. Iš skirtinio medžio augimo spręsdavo, kaip gyvenimas klostysis. Kai seneliams ar proseneliams pasodintas medis sunykdavo, jo savininką jau nebesidomintį gyvųjų gyvenimu, su jais nebebendraujantį. Tas jau pas kaukus išėjęs, kad ir liekąs mirusiųjų pasaulio gyventojas, bet jau nebe kokios šeimos ar giminės, o visiems bendras. Sodino skirtinius medžius, gerbė juos, jei kurį vėtra palauždavo ar nukirsti tekdavo, to kiemo žmonės kentėjo, lyg artimo žmogaus netekę. Neskyrė, nesodino dukroms tik eglių, nors ir žiemą žalia, nesodino, kad eglės dalia nebūtų sunki nelaiminga. Na, negalima tvirtinti, kad nesodino, pasodindavo – skirtinę eglę sodindavo mergaitei, kurios motina gimdydama mirė. Kad ir galėjo našlaitė pasiguosti tai eglei motinėlei, visam kiemui buvo nelaimės ženklas : nei kas tokios varguolės į marčias norės, nei berneliui tokia pati rūpės. Jei ir nelikdavo senmergiauti, tai nebent už kokio varguolio našlio ištekėjusi. Vargana tokios eilelės mergelės dalia, o aiškino tai šitaip.
Esą kitados žmonės gerai gyvenę, orai buvę gražūs, visokių gėrybių sočiai, tad visi sveiki, linksmi buvę. Tik ar kokios aplaidos prasidėjusios, ar patys žmonės kuo nusikaltę, ar dar kas atsitikę, tik orai subjurę, kažkur nuplaukusios žuvys, nebeatskrisdavę paukščiai – ir prasidėjęs badas, ligos, žmonės silpę ir mirę, ir nuo ligų, ir nuo bado. Viena vargana motina, matydama nebegalėsianti savo vaikų išmaitinti ir nuo didžiųjų bėdų apsiginti, apsigobė šiurkščia skara, susigobė savuosius vaikelius ir šaukėsi medžių močios, medin pati su visais vaikais užsikeikdama. Per tai ir eglė esanti mirties, nelaimės medis.
Kai namuose numirėlis pašarvotas, keliuką į namus, priebutį ir priemenę žmonės smulkiais eglišakiais išbarsto, karstą eglių šakomis apkaišo. Kai laidoti veža, vežimą jaunomis eglaitėmis papuošia, ir tik supiltą kapą eglutėmis apsmaigsto, kad matytūsi, ką mirtis neseniai pasigrobusi. Kol tokių eglučių spygliai žali, nenurudę, nenubyrėję, laikydavo ženklu, kad mirusysis nori su gyvaisiais bendrauti, pasakyti jiems tai , ko gyvas pasakyti nespėjęs.
Eglė, šakota nuo viršūnės lig apačiai, gerai sulaikytų šaltus vėjus, gintų sodybą ir sodą, bet eglė... nelaimės medis. Mūsų tėvų seneliai gudrūs buvo: sodino vėjo užtvaroms egles, bet už sodybos ribos, ir ne vienas sodino, o su liepomis tarpavo. Liepa – gerų geriausias medis, eglė – visokių nelaimių nešėja, o kad bus abi greta – ką eglė blogo pramanys, liepa – atlaikys. Ogi ir ne kieme, o užkiemyje pasodinta. Tikti tikrai tiko: platus šakotas liepos vainikas gerai viršutinę dalį saugojo, smailių eglės viršūnių tarpus tvėrė, o tanki eglės apačia pažemę dengė.
Dabar užmiršome liūdną eglės dalią, nebebijome jos sunkios lemties, ne vienoje šeimoje ir Eglių – dukrelių ir anūkėlių atsiranda, ir Kalėdoms tiek ir tiek eglučių papuošiama. O kiek daugėliau neigu prieš pusšimtį metų eglių ne juokais bijota. Tauragnai – nemažas miesčiukas, gyventojų buvo apie tūkstantį, pusė – žydų, pusė lietuvių ir nedaugelis įvairių kitokių ( rusų, ukrainiečių, totorių); dažnai Tauragnuose ir čigonai žiemodavo. Žydai, aišku, Kalėdoms eglučių nepuošė, neskubėjo ir naujiesiems metams puošti, ūkininkai – nė galvoti negalvojo, mokykloje mokiniams per atostogas surengdavo vakarėlį, eglutės, žinoma, ne. Tik vaistininkas, labai dažnai atbulu vadinamas, ir vargonininkas papuošdavo savo vaikams eglutę. Net ir dvare nebuvo puošiama eglutė, nors pas Antaną Gineutį dar buvo mažų vaikų. Dvidešimt septintaisiais pradėjau lankyti mokyklą, be artimiausių kaimynių, Rusijoje gyvenusių tėvų dukterų, atsirado daugiau draugių, tad pasikviečiau per Kalėdas eglutės pasižiūrėti. Kur tau – nė viena naujoji draugė neatėjo. Ketinau bažnyčioje sugaudyti, dar kartą paprašyti, tik išmintinga tarnaitė patarė nekviesti, motinos vis tiek neišleisiančios. Kokia gi motina lei savovaiką ten, kur puspročiai gera valia į namus nelaimę prašosi. Tik apie trisdešimtuosius metus Švietimo ministerija rekomendavo rengti kalėdines eglutes, „ Vaikų darbymetyje“ buvo išspausdinta K. Anderseno pasaka, atsirado atvirukų su kalėdinėmis eglutėmis, apie Kaune rengiamas eglutes rašė laikraščiai, pasakojo radijas: pradėta nebebijoti kalėdinės eglutės, pradėta ir į namus įsileisti. Tik ar ne geriau būtų, jei eglės, kad ir papuoštos, kiek privengtume.
KOVAS
KOVAS – KADAGIO (Juniperus communis L.) MĖNUO

Sultingi konkorėžėliai "uogos" lipte prie šakučių prilipę, ir tiek jų, kad net juoduoja. Krimstelėsi – smalkūs, už daug kur valgytą pušies brazdą gerokai smalkesni, bet ir saldumo daugiau turi. Tiesa, kiek daugiau prisivalgius – per juosmenį rėžte rėžia ir šiaip visokių negerukų randasi, bet... kai pilvas prie nugaros pridžiūsta, valgo. Jei žmoniškai nurinkti moka, lazdomis nedaužo, negurina, su šakomis neplėšia – metų metais nuo tų pačių kadagių rinkti galima. Alkani būdami, ką darys, valgė ir bevalgydami pastebėjo, kad gerai sugrūdus, šaltu vandeniu užpylus galima saldumą ištraukti, o smalkumas palieka. Tą saldų vandenį kiek palaikius, dar ir nuvarius – atsiranda smagybės gėrimai. Ne bet kokie, o garsūs. Gėrimai gėrimais, o smalkumo prireikia virtuvėje: sugrūda kelias "uogeles", gerai su druska išmaišo, įtrina žuvį, mėsą ar paukštį, kelias valandas palaiko – visai kitas skonis. Verta kadagį gerbti.
Gerai, kad pagardui tinka, gerai, kad girą ar kokį kitą gėrimą galima iš jo pasidaryti, bet, jei padauginus, kenkia... Tai gal ir vaistu gali būti? Galvotų žmonių visais laikais buvo, pagalvojo, paderino, pabandė – tikrai, gali ir šlapimą pavaryti, ir tulžies išskyrimą paskatinti, netgi, nors ir nelabai įtikėtina, - akis prašviesinti. Šiandien nebe tokie filosofai ir poetai esame, bet žinome: gleivinė padirginta stipriau veikia, tiesa, jei nuolat dirginsime, susilauksime priešingo rezultato. Dirginti ir galima, ir reikia, bet labai apdairiai. Kadagys ne vienintelis tai veikiantis, bet kuo besidirgintume, po trijų-keturių dienų bent porą dienų pailsėkime. Kai smarkiai pavaromas šlapimas, sumažėja organizme skysčių, sumažėja kraujospūdis, sumažėja spaudimas ir akies obuolyje, glaukoma sergantis lyg ir geriau mato. Deja, daug kas priklauso ne nuo kokios vienos priežasties, o nuo daugelio. Kadagys turi ne tik eterinių aliejų, bet ir nemažai dervų, o šių mums dabar per akis. Ir tenka kadagio vaisto atsisakyti, jei gyvename ant asfalto, jei negalime gatvėse dūmų išvengti.
Prie degančio kadagio arčiau priėjus ar ugniakuran jo šakų įmetus, užuosi – kadagio dūmas kitoks. Ir vėl mėgino, derino ir perprato, kad kadagio dūmais parūkyta mėsa kur kas geriau išsilaiko ir skonis labai malonus būna. Kas gerai rūkyti mokėjo, visi daugiau ar mažiau kadagio dėjo. Tik vėl – taip esame rūkę prarūkę, kad ne tik kadagiu, bet ir drebule rūkytų gardėsių turime atsisakyti.
Vonioje, žinoma, apsiprausi ir tiek, o pirtyje būdavo gerai išsivanojęs, visus kaulus išmiklinai, o kad ir kokia mostim ar užpilu po garo vanojimosi išsitrinsi. Geram vanojimuisi ne viena vanta buvo: buvo beržinės, ąžuolinės, liepinės ir dar daug kitokių, buvo ir kadaginės. Kiniškos adatos prieš gerą kadagio vantą nusimanančio vanotojo rankose, - tai tik kirviu tašymas, o ne lyginimas ar švitrinimas.
Jei kadagys toks parankus, gal ne tik gydyti, bet ir saugoti gali? Pabandė patys apsirūkyti, paskui ir gyvulius aprūkyti – tikrai gerai, bent jau erkės ne taip puls. Ryšio tarp erkių ir sunkių ligų nežinojo, kad aprūkyti gyvuliai būna sveikesni, žvalesni, pienas krauju nepaeina, o ir miške dirbančius kokios aplaidos neištinka. Ir ne tik kadagio dūmas, bet ir kadagio degutas ant ragų ar kanopų užteptas – labai gerai saugo. Kurgi nesaugos – lipnus, gyvuliui besimuistant ragais patepa paslėpsnius ir kitas kraujasiurbių vabzdžių ar erkių mėgstamas vietas. Pateptų - nepuola. Ligi mikrobiologijos, ligi taroinių ligų šeimininkių reikėjo nueiti dar tolimą kelią, tad nesistebėkime ir nesišaipykime, kad pastabūs mūsų seneliai didžiai kadagį gerbė, laikė jį išskirtiniu medžių močios sūneliu.
Kadagiai – ne vienišiai, kur auga, ten plėtromis. Nesunku suprasti, kad tas vietoves kadaginėmis vadino, o kai tose vietose atsirado gyvenvietės ir miestai – jie gavo kadagio vardą, nors ir kiekvienas savaip. Tai ir Orša, Možaiskas, ir Genti abipus Lamanšo, ir Ženeva, ir daugelis kitų.
Taip jau mūsų darbai klostėsi, kad kovo mėnesį dar ne taip daug darbų, motina gali daugiau dėmesio vaikui skirti, kovo mėnesį gimusieji ligi pavasario darbų, vasaros karščių spėdavo sutvirtėti ir jau mažiau motinas atitraukdavo ir patys stipresni būdavo, tad kovo mėnesį gimusieji neblogai augdavo, o kad neblogai augdavo, tai ir galingesni tapdavo. Nebloga koviuku gimti – jau daug šviesių dienų, saulė ilgiau danguje pabūna. Taip jau nusiėjo medžių močiai, kad kadagys ne bet kokį būdą turi, tokie ir koviukai: stiprūs, visur tinkami, aštrialiežuviai ir dygūs, ko nori pasiekia, bet ir kitiems naudingi, nors ir šaipokai, nors nenuolaidūs. Kas jų būdo vingius perpranta – sugyvenami, kai reikia – visada pagelbsti.
BALANDIS
BLINDĖ (Salix caprea) - GYVENIMO MEDIS

Nesunku atspėti, kokie medžiai sukėlė rojaus gyvybės ir pažinimo medžių įvaizdžius; panašūs jie ir savo augumu, ir lapais, ir vaisiais, tik vieno vaisiai gaivina - tai gyvybės medis, o kito vaisiai žudo - tai pažinimo medis; pažins -gyvas liksi, mokėsi juo pasinaudoti -medžioklėje grobį turėsi. Mūsų protėviams su tokiais medžiais susidurti neteko, neturime labai nuodingų medžių, neturime mūsų liaudies medicinoje ir pažinimo medžio, o štai gyvybės medžių – turime, netgi apsčiai, ir ne vien medžių.
Sekdami paskui šiaurės elnius bei kitus medžiojamus gyvūnus, mūsų protėviai negalėjo nepastebėti gluosnio krūminių rūšių—karklų, tų atšiaurios tundros pionierių. Negalėjo nesistebėti karklų gajumu, tinkamu įvairiems dirbiniams, Šiaurės tautelės ir nūdien grūda elnio taukus su karklų lapais—tai sotus valgis, kuris virškinimą tvarko ir gaivina, ir peršalus gydo. Didelės patirties negalima nepaisyti-gyvuliniai riebalai visada buvo, yra ir bus svarbiausias energijos šaltinis rūsčiomis gamtos sąlygomis, o gluosnių-karklų lapams nestokoja dezinfekcinių, nuo uždegimų gydančių medžiagų, taigi ir vaistui, ir profilaktiškai tinka, be to, kaip ir visi jauni lapai, karklų lapai turi nemažai vitamino C.Taigi karklai negalėjo būti negerbiami.
Gausios gluosnių giminės požymius pastebėję tolimieji mūsų protėviai ne visus dėl to vienodu dėmesiu apdovanojo. Iš visų labiausiai išskyrė du: žilvitį ir blindę.
Ir sekdami paskui tirpstančius ledynus, ir įsikūrę tose vietose, kur formavosi baltai, mūsų protėviai jautė Saulę, kaip gerąją globėją, maisto ir gyvenimo tiekėją. Tad ir medžiai, kuriuos ji pirmiausia pažadina, neturi lygių tarp medžių, tai mūsų protėvių švenčiausi medžiai. Ir nuostabūs jie, tie – žilvičiai- regis, jau supuvęs, sutręšęs, o iš pašaknų vėl želia, kad tik kur žemę kokia šaka pasiekė, kokia lūžena ar kuolas žemėn įsmigo – jau ir keliasi. Tarsi amžina gyvybė. Neatsitiktinai, kad reikėdavo lūžusį kaulą ar gilią žaizdą tvarstyti, sakydavo: „Kur karnelė krito – ten šakelė žėlė, kur šakelė žėlė – viršūnėlė kėlės, dedu karnų šitų, kad kaulas sugytų“. Visada pabrėždavo, kad žilvičio karna turi begalines gyvybės atsargas. Sakydavo, tvarstydavo, ir tikrai kaulai gražiai sugydavo, žaizda užsiverdavo nepūliuodama. Kaipgi kitaip – salicilatai – vieni stipriausių dezinfektorių, o karnoje dar visada ir sulos kiek yra, su visu biokompleksu.
„Po vandenį braido, kitiems kosulį baido“ – taip sakoma apie blindę, ožkakarklį (Salix caprea). Geriau ir nepasakysi, tikrai blindės kačiukų arbata gali pagelbėti peršalusiems, karščiuojantiems, kosintiems, o pati tikrai vandenyje braido: auga žemesnėse vietose, kur susirenka sniego tirpsmo vandenys. Visi medžiai dar pliki, o ji švytėte švyti gelsvais stambiais žiedais( iš tiesų žiedynais), vandenyje atsispindinčiais. Blindėms pražydus ir bitės pirmą kartą toliau nuo avilių nulekia. Matyt, dėl to ir buvo blindė išskirta iš kitų gluosnių rūšių ir jai, o ne kokiam kitam žilvičiui, balandžio mėnuo paskirtas. Gal ne vien dėl to, kad blindė ankstėliau už kitus savo giminaičius žydi, bet kad ir jos žiedynai kiek ryškesni. Gal blindę mūsų proseneliai išskyrė todėl, kad jos mediena tvirtesnė, atsparesnė negu kitų gluosnių, bet tokia pat lanksti ir lengva, gražiai balta, visokiems dirbiniams, o pirmiausia geriems lankams tinkama, esą, blindiniu lanku važinėjant arkliai mažiau vargsta, būna eiklesni. Ką gi, patogus lengvas pakinktas bėgsmo negadina. Gal ir dėl to, kad blindė lyg tarpininkė tarp gluosnių krūmų ir medžių. Gal? Galima tik spėlioti, nes dabar niekas nebeatmena, kodėl blindė, o ne koks kitas gluosnis sau mėnesį gavo, ir atsižvelgti į tuos pasvarstymus, kuriuos mūsų protėviai paliko, o juose, be primityvios gamtinės pasaulėjautos, nemažai ir tikros gyvenimo patirties.
Kokių itin didelių dirbinių iš karklo ar blindės šakų nepadarysi, bet jau krepšius pinti gali, kiek nori ir kokius nori, ir tie krepšiai ne bet kokie: juose ir sūriai gerai laikosi,nepelija, ir kitoks sudėtas maistas būna skanus, ir patys lengvi, o kad turi daug salicilatų, tai ir kas tuose krepšiuose padėta gražiai laikosi. Dažniau vyžas pindavo iš liepos karnų, bet labai dažnai ir karklų ar blindžių karnų. Karklines vyžas avint, kojos būnančios sveikesnės, mažiau skirstančios, neįsimeta šerpeta (nagų grybas) - aiškindavo. Kaipgi įsimes, jei grybeliai salicilatų bijo kaip velnias kryžiaus.
Blindė ir visa jos plačioji giminė - ne tik pavasario, ne tik nuostabaus gajumo, bet ir sveikatos medis. Tad aišku turėtų būti, kad ir blindės mėnesį gimusių likimas negali būti prastas. Palankus blindės mėnuo naujagimiams ir tuo, kad ligi vasaros karščių spėja sutvirtėti, o pavasariška nuotaika gerai nuteikia namiškius, o aplinkos nuotaiką vaikai pradeda nujausti labai anksti.
Kad‚ blindė po vandenį braido ir kitiems kosulį baido, tai ir blindės mėnesį gimusiujų lyg išskirtina specialybė - itin sėkmingas įvairių kvėpavimo takų ligų gydymas, patys blindžiukai ligoms dažniausiai būna atsparūs. Toks mūsiškis Saulės ir gyvenimo medis, tokie ir jo žmonės.
Liaudies medicinos patarimai
Blindės žievės produktai slopina uždegimą, o nuoviru gydomas skrandžio uždegimas. Daromos vonios sergant tromboflevitu. Trenkama galva nuo pleiskanų, slenkant plaukams, šaknų milteliai - kraujuojančiai žaizdai gydyti. Žieves nuoviras arba antpilas - vaistas reumatui gydyti, podagrai, malšina uždegimus, tinka nuo viduriavimo.

GEGUŽĖ

GEGUŽĖ - IEVOS MERGELĖS (Padus avium Mill) MĖNUO

Tokia jau moteriška dalia - tenka mergelėms bernelių ar brolelių grįžtančių laukti, tenka motinoms sūnų,žmonoms vyrų laukti. Tenka laukti, bet ne visada sulaukti.

Seniai seniai gyvenusi daili mergelė, turėjusi devynis brolius ir dešimtąjį - bernelį. Kad ir be tėvo motinėlės - gražiai gyvenusi Ieva, brolių globojama, bernelio mylima. Dar gražiau gyventi tikėjosi vestuves atšokusi, radusi anytėlę, kaip tikrą motinėlę, šešurėlį - kaip tikrą tėvelį. Tik ne taip buvo lemta. Užpuolė atėjūnai, ir pasikėlė visi vyrai gintis, išlydėjo juos visi ligi upės, ligi liepto. Išlydėjusi ir Ieva devynis brolius, dešimtąjį bernelį. Baisus karas buvęs, kraujas upeliais tekėjęs. Mūsiškiai išmušė visus atėjūnus, bet nemažai ir narsuolių krito. Pradėjo iš karo grįžti, kas mažiau sužeistas, kas greičiau, kas gerokai vėliau, bet visi minėjo, kad nebuvo tame kare narsuolių, kurie būtų Ievos broliams prilygę, kas būtų už jos bernelį narsesnis. Priešų galybes išmušę, bet ir patys kritę.

   Ilgai sugrįžtančių laukta, kas laukęs sulaukė, kas nebesulaukęs, šermenis kėlė, o Ievužė vis prie tilto rymojo. Ir širdimi pajuto, kad nebesulauks nei brolelių, nei bernelio. Pati viena likusi nebežinojo, nei kaip jai būti - nemiela buvo į apleistus namus grįžti, nežinojo ir ko šauktis. Šaukėsi saulės - neprišaukė, šaukėsi mėnulio - neprisišaukė, negirdėjo jos ir žvaigždės, šaukėsi vėjų - tie sau nuūžavo, šaukėsi žemės, bet tokios nedalingos ir žemė nenorėjusi. Kokių galybių Ieva prašiusi - niekas jos negailėjo. Tik medžių močia sutikusi priglausti. Kaip prie tilto rymojo, taip medžiu ir paliko.

Išlydėjo Ieva bernelį dar vestuvių nesulaukusi, kaip jaunamartė, baltai apsirėdžiusi ir sugrįžtančio laukė, tad ir medžių močia davė Ievai baltus žiedus. Karti, ašaringa Ievos dalia, labai gailus ir jos žiedų kvapas - ne vienam net alpulį kelia, bet yra ir tokių, kuriems nuo ievos žiedų kvapo, o dar labiau nuo rasos iš ievos žiedų sukrėstos, ir gaili širdies sopė numalšinta, ir ašaromis, nebematančios akys prašviesėja. Čia jau pastebėjimas gan tikras - žieduose daug dezinfekuojančių medžiagų, ir neatsitiktinai ievos žiedų distiliato buvo pilama į akių lašus ar vienas taikytas plovimams, pavilgoms. Labai jau mėgstame sukrimsti kokį slyvos ar vyšnios branduolį, dar labiau - obels ar kriaušės sėklą, malonus kartumas lyg širdį atgauna. Nieko nuostabaus, taip veikia nedidelės cianidų dozės, ir toli gražu ne iš visų farmakopėjų (vaistų gamybą reglamentuojančių knygų) išguitas amigdalinas ir jo giminaičiai.

Ne tik gailiom ašarom verkusi Ieva, bet ir kraujo ašarom raudojusi. Raudonos, vėliau juodos ir jos "uogos" - smulkūs kaulavaisiai. Smulkios, juodos pažiūrėti, o kekėje jų daug, beregint saują gali prisibraukti, tik vargu ar saują suvalgysi - sutrauks visą giminę, lyg karčios, lyg aitrios, nė skonio gerai nesuprasi, lygiai tokios, kaip Ievos dalia, o jau branduolių aitrumas - už vyšnios ar slyvos daug aitresni, nors ir gerokai mažesni. Braduoliuose tikrai daug amigdalino, o minkštime - tanidų. Ir tuo mokėjo pasinaudoti liaudies medicina: kai burna atkiurdavo, opelių atsirasdavo, ievos arbata skalaudavo ar ievos vaisius lėtai čiulpnojo - ir užsitraukdavo. Ką gi, taip veikia tanidai. Dabar žinome, kad tanidai tinka tik tada, kai nėra pūlinių opų, nes šios gali tapti lėtinėmis. Seniau smulkintasi mažiau, pagerėjo tądien - ir gerai. Vargina viduriavimai dabar, dar dažniau jie vargindavo seniau, o jei įsimesdavo eilinės t. y. infekciniai viduriavimai, ne vienas taip nusilpdavo, kad tik sienų pasiramstydamas vaikščioti galėjo. Kas gerai išmanė, kiek ievos uogelių smulkiai sugrūsti, kiek sveikų įdėjus pritraukinti - tas atsigaudavo, mat Ieva, kad ir pati labai vargdama, kad ir būti tarp žmonių negalėdama, pykčio niekam neturėjo. Ir vėl teisingai pastebėta: iš minkštimo tanidai, iš branduolių amigdalinas - apstabdo viduriavimą, kiek pastiprina širdį. Ir kas čia tokio, kad pastiprinimas labai trumpam, kad viduriavimas ne išgydomas, o tik apmalšinamas, kad vėliau bus dar blogiau... Tuokart palengvėjo - jau gerai. Buvusi Ieva graži, skaisčiaveidė mergina, it iš pieno plaukusi, it vyšnių uogelės lūpomis, it rausvi obuolėliai žandeliais, bet išvargino ją sielvartas, dingo skaistumas, susiraukšlėjo, sugargažėjo. Vos vasara, pavasaris kaisti ima, ant ievos lapų išsipila žali, vėliau paraustantys pūškai. Dabar juos vadiname zoocecidijomis ir žinome, kad tai vikšrelių veikla. Vargu ar seniau kas labai siejo vikšrelius su pūškais, bet pastebėjo, kad tokių grūstų pūškuotų lapų mirkalas (užpilama švariu šaltu vandeniu ir porą valandų palaikius nukošiama) tikrai padeda suskirdus rankų ir kojų odai. Nieko nuostabaus, lapuose ir šiaip yra ir tanidų, ir dezinfekuojančių medžiagų, o kai nuo vikšrų tenka gintis - apsauginių medžiagų pagausėja.

Kokia gi mergelė be plonųjų drobelių, ir baltų, ir margintų, koks bernelis be tymo balno? Ievos žievė, turinti tanidų, tinka kailių dirbimui, tinka dažymui. Nesunku nudažyti sodriai tamsiai žaliai. Tanidinių augalų daug, tačiau kiekvienas jų dažo kitokiu atspalviu. Ievos žievė - ypač gerbiama. Esą ievos žieve dažyti marginiai labai patvarūs, o kailiniai ar tymai - nesunešiojami, kaip nenumaldomai sudiržusi besiilgėdama ir pati Ieva. Gražią pasaką ievai sudėję, mėnesį jai skyrę, mūsų tėvai ne tik nusakė, kas ieva yra ir kaip atsirado, bet ir ateitį spėti bei su ieva sieti bandė. Ievos mėnesį gimusieji, kaip ir ievos orai: čia šviesūs, šilti, lyg ir mieli, čia šalnom nudilgina. Kad ir kaip šiltom dienelėm gegužė pamalonina, bet vienos dienos šalna gali viską niekais nuvaryti, taip ir ievukai – mėgsta piktus pokštus, savęs, o ne kitų žiūri, juk ir Ieva mergelė nenuėjo senų bernelio tėvų globoti, o tik savo sielvarto žiūrėjo. Išdygo kur ieva kiemo ar sodo pašonėje, teauga, nei jos kerta, nei rauna, bet ir sodinti kieme niekas nesodina. Kai labai reikia, ar vaistams, ar dažymui, paima kelias žydinčias šakutes uogų ar lapų saują, na, didesniam dažymui ir kokią nukerta, bet šiaip liesti ievos vengia - kad jau gaili, aitri, geriau neliesti. Taip ir dera elgtis, ypač dabar, kai ir alergikų, ir astmatikų, ir silpnaširdžių gausybė. Kokie ievos žiedai - tokia esanti ir ievukų meilė: susuks galvą beregint, o apsižiūrėt nespėsi - jau ir nebėra. Kažin, ar tikrai taip, juk, nusakant ievos gydymo galybes, teigiama, kad nors labai vargusi, pykčio niekam neturėjusi...

Švieži vaisiai yra sutraukiančio skonio ir retai vartojami, bet juos išlaikius 15-20 val. kambario temperatūroje ir užpylus cukraus sirupu ar medumi jie tinka desertui. Ievų fitoncidinis aktyvumas gana stiprus - fitoncidai veiksmingi ne tik nuo mikrobų, bet ir nuo vabzdžių. Yra nuorodų, kad sutrintais sausais ievų lapais naikinami kolorado kiaušinėliai ir lervos.
BIRŽELIS

SIŪROJĖLIO (BERŽELIO (Betula platyphylla) BIRŽELIS

„Siūroj, siūroj, siūrojėli“, - taip būdavo pradedamas ir baigiamas ne vienas žadėjimas, kai reikėdavo beržo lapų, šakų ar tošies pasiprašyti. Siūrojėlis - šaukiamasis berželio vardas. Ne vien berželis, beveik visi mūsų augalai turėjo po keletą vardų. Šisai nevardijamasis vardas. Jo arba visai nederėjo tarti, arba jis būdavo tariamas tik didžių didžiausiam reikalui ištikus. Ne mes vieni tokie - tarsi vyresnieji ar kokios dievybės, o kartais ir piktybės, vardą draudžia beveik visos pasaulėžiūros - ir pačios primityviausios, ir gerokai rafinuotos. Tabu taisyklė, gal ir nebūtina metafizikai, labai tinka pedagogikai - išmoko laikyti liežuvį už dantų. Šaukiamuoju vardu į augalą būdavo kreipiamasi. Tada augalai laikyti kone sau lygiais, todėl ir kreiptasi, kaip į sau lygius. Šaukiamasis vardas būdavo skambus, gražus, malonus, turėjo su šaukiamuoju būti susijęs. Nusakomųjų vardų augalai paprastai turėdavo ne vieną, o kelis ar keliolika. Tikroji mūsų dainų žalioji rūtelė (meškauogė) jų turėjo per šimtą, tiesa, tik ji viena tiek turėjo. Nusakomieji vardai pabrėžia kokią vieną ypatybę, tuokart mums reikalingiausią.

Sidabruotas, šilkuotas, auksuotas - šitaip beržą nusakom. Išties apšerkšnijęs, tviskėte tviskąs, žaliais lapais pasipuošęs - šilkuotas, o kai lapai pagelsta - auksu tviska, tiesa, pasakoma ne tik auksuotas, bet ir saulytas. Su berželio auksuotumu nedaug kas sieta - gal kiek dažams, gal kiek plovimams ar skalavimams, gal kai galvas išliedavo skrupulas, pagaliau, persirgus gelta praversdavo Šiaip ne kažkiek tas berželio auksas vertintas. Kas kita kai nuo šakų nukratytas šerkšnas. Tirpusio šerkšno vanduo tiko bet kokioms žaizdoms ir opoms plauti, dar kaip tiko, tiko pats vienas, tiko ir druskos, medaus, kraujo ar kokių tinkamų žolių sulčių, kiaušinio trynio ar baltymo pridėjus, tiko ir žolių mirkalams ruošti. Ko gi netiks, šerkšnas - distiliuotas vanduo.

Šerkšną matome visi, tikriausiai, o skambantį giedantį beržą išgirsti ankstyvą rytą pavyksta tik laimingųjų laimingajam, ir tai kokį kartą per visą amžių. Kam teko to skambėjimo pasiklausyti, tas žino, kad tai tikrai ne eilinis nutikimas buvo, ir tuo metu švystelėjusi mintis - tikrai lemtinga ir būtinai gera.

Klystume manydami, kad geltona liga su geltonu vaistu tik tuščia sąsaja: būtent geltonieji augaliniai dažai sugeba paskatinti ir tulžies veiklą, ir odos ląstelių regeneraciją. Beržo lapuose ir žaliuose ir pageltusiuose, yra dezinfekuojančių medžiagų. Ypač vertinami žali šilkuoti lapai. Žalių berželių lapai nuo atvašų ar nuo sekminių berželių surinktų, karštymas - pirmas vaistas, kai pilvas išpūstas, tinka ir sąnarių opei atleisti, o kad ilgai burnoje laikysi - ir gerklės tinimą ar sopę atleis. Jei ne karštą, nei šaltą gersi - neskaudės pusiaujo, o pasaldintas gerai tinka prakaitui išvaryti. Štai koks žalias beržo lapas, nuo jo gėrimo ir akyse šviesiau, ir ausyse nebespengia, ir kvėpuoti lengviau. O vantą pasišutinus - trink plaukus - kasos bus beržo sruogos. Beržinė vanta irgi žaliais lapais nusagstyta. Nei apsirikta, nei meluota - kur vanta, ten sveikata. Beržo lapuose nemažai saponinų, jie naikina cholesterino perteklių, įvairias ataugas, sklerotinius pakitimus. Tad nieko nuostabaus, jei beržo lapų arbatos ir širdies sopę atleidžia. Ne vien lapais berželis gydo: pagersi sulos - tuoj miklesnis, ir stipresnis, ir lankstesnis, akyse šviesiau, kvėpuoti lengviau, o jau visokius niežulius, pūškus - kaip ranka nuima. Kai batams padus beržinėmis vinutėmis prikaldavo, nuo menkos balutės batai neperšlapdavo. Kai tarp pado ir vidpadžio įdėdavo beržo tošies - padai šilti būdavo. O bežinės anglys kalviui - pačios geriausios. Beržo degutas buvo geras vaistas nuo įvairių erkių ir žmogui ir gyvuliui. Beržo galybė kiekvienoj šakelėj, kiekvienoj spurgelėj. Ir iš kur tokia?

Vienoje liaudies medicinos formulėje yra žodžiai: "Pa dienai naaktis, pa nakčiai diena...."Geresni dalykai kaitaliojasi su blogesniais, lyg diena su naktimi, gal dėl to ir beržiniams mūsiškiai lėmėjai sudėjo‚ horoskopą visai kitokį negu iėvai. Gal tai kaitos taisyklė. O gal ir dėl to, kad birželis tikrai smagus mėnuo; jei žiemą pašarų buvo mažoka, gyvuliai tvartuose sumenko, tai sodrioje žolėje besiganydami jau atsigavo, pagausėjo pieno, birželyje ir šienapiūtė, bus šieno, ir pieno, ir ne vien pieno. Birželyje ir pirmosios uogos, o kaip jos širdį atgauna. Birželyje ir javai plaukia, ir rugiai jūruoja, žydi. Birželyje jau yra ankstyvų daržovių. Geras smagus mėnuo birželis, lyg sakyte sako, kad stokoms ir negandoms būsiąs galas. Koks mėnuo, tokia ir dalia.

LIEPA
ŽALIA LIEPA (tilia cordata)

Medžiai kas sau skyrium būna, tik kartą per tūkstantį metų sueina krūvon, pasišneka, pasiklausinėja, pasigiria. Taip suėję visi šneka, tik liepa tyli. Šnabždasi seserys-broliai: rasi neturinti jokios galybės. O nekantrioji drebulė ir paklaususi. Liepa atsakiusi – nebuvę kaip šnekėt, visi ūžę, o kad klausiama, tai turinti galybę, ir dar ne vieną. Apsakysianti tik lapų galybę. Lapuose net trys galybės: nuo sumenkimo, nuo vidurių supykinimo, nuo odos atkiurimo. Epušė iš gėdos net paraudusi.

Vėl suėję medžiai, ir vėl liepos galybė parūpusi, labiausiai broliams alksniams. Didesnysis, visu ūgiu įsirėžęs, klausia, rasi, neturinti varguolėlė jokios galybės. Liepa apsakiusi žiedų galybę: nuo krūtinės sunkumo, nuo kaulų laužymo, nuo dieglių diegimo, nuo sumenkimo, nuo valgio nepriėmimo, nuo pykinimo, nuo spuogų, šerpetų, dedervinių. Toji galybė esanti virtų žiedų sunkoje. Tai pirmoji žiedų galybė. Antroji žiedų galybė – jų kvapas: nuo rūpesčių, nuo sunkumų, nuo užsitrenkimų (stresų), nuo susigraužimų. O galybių galybė – tai medaus saldumas. O kokia medaus galybė – bitutės teklausia. Susigėdęs alksnis ir visas iš vidaus paraudęs.

Trečiu kartu suėję medžiai vėl spėlioja liepą galybės neturint, paklausęs išdidus ąžuolas. Liepa pasisakė turinti. Ir karnos, ir branduolio galybę. Menkas pasirodęs ąžuolui liepos branduolys ir paklausęs apie karnos galybę. Karnos galybė – ir kaulą, ir vidurius suvaržanti. Ką gi, nebloga esanti galybė, pasišaipęs ąžuolas. Tada liepa tarusi, kad ir neklausiama pasakysianti branduolio galybę: jos ir senysta bijo, ir motiną pavaduoja. Susigėdo ąžuolas savo dideliais branduoliais puikavęsis ir apkartę jo branduoliai. Esą tai dar ne visos liepos galybės. Kai ketvirtą kartą vėl sueisią draugėn medžiai, liepa dar pasakysianti. Kūną apgaubia, dūšią priglobia. Nuo bado gina ir sveikatą gražina. Aprėdo, pavalgydina ir dar gardžiai pavaišina. Ir apauna, ir aprėdo, ir garbumo duoda priedo. Košė lapienė, medus ir pienas – iš to paties kiemo - KAS? Tokios liepos mįslės. Iš tiesų – galybių liepa turi daug, viskam tinkama. Tiesa, nelabai mus liepa auna, bet ne taip seniai liepinės vyžos buvo bene pagrindinis vasaros apavas. Mūsų archeologai yra suradę dailiai nunertų tinklų iš liepinių siūlų, maždaug 10 nr. storio. Liepinę aprangą žinome tik iš pasakų, o danai turi ir liepinės parnagos, ir ne bet kokios – parėdyta jauna baronaitė su luomui tinkama karūnėle. Ir ne taip jau seniai, prieš tūkstantį metų su trupučiu. Liepą tikrai galime maitintoja (pumpurų košė, jaunų lapų salotos, branduolių pienas ir mūsų gomuriui visai tinka), galima ir gydytoja vaidinti, nors ne su visais cheminiais vaistais liepžiedžiai tinka. Ne mažiau stebina ir liepos galingumas: užauga už ąžuolą ne ką menkesnė. Sutręš, o iš likusio kelmo, žiūrėk, pasistiebs jauna liepa – ir vėl gyva. Ąžuolo kelmas neatgyja niekada. Ir dar – liepos perkūnas lenkiasi, beveik niekada netrenkia. Iš tikrųjų liepą perkūnas retai trenkia – liepos brazde ir medienoje, kad ir nedaug, yra aliejaus. Taigi, prasta laidininkė, o ne tas surūgėlis ąžuolas...

Gal dėl to, kad birželiui visokių vargų nepagailėjo, atsvarai parinko liepos mėnesiui tikrai dalingą medį, kaip po nakčiai diena, taip ir po sunkesnės dalios turi ateiti geresnė, gal tokia logika, o gal ir pati liepa sau mėnesį pasirinko. Tiesa, dažniausiai žydėti, bent jau smulkialapė labiausiai pas mus išplitusi, pradeda birželio mėnesį, bet žydi ilgokai, užkabina ir savojo.

Vadina žmonės liepą ir sesele, ir jauna mergele, ir motinėle – tais asmenimis, kuriems tikrai dera švelnumas. Kitaip gal ir sunku būtų parinkti: ir labai augusios liepos žiaubrė smulki, negili, o jaunesnių šakų ir stiebų, visai lygi, švelni, kiek slidoka. Minkšti, švelnūs liepos lapai. Jei oda labai opi, liepinės vantos dažnai padeda įveikti įvairius pleišėjimus, skirdimus, opas. Kad ir kaip aukštai liepa auga, apatinių šakų nenumėto, gražiai lenktos, lapuotos, nusvyra beveik ligi žemės, jei atūš baisus lietus – yra kur pasislėpti, o jau kai žydi – ligu varške drėbta, ligu visa nusnigta – tikrai graži, nors tas gražumas, kaip ir dera mergelėms, nėra nei itin ryškus, nei kokiais dažais – raudonais žiedais – paryškintas. Sodrus, santūrus grožis, koks mūsų tėvų supratimu derėjo mergelėms, ko gero, labai derėtų ir dabar.

Liepos mediena šviesi, nors ir neišmarginta tokiais raštais, kaip rėnos (kareliško) beržo, uosio ar riešutmedžio, bet netarpi, tinka įvairiems smulkaus rašto dirbiniams. Ne per seniausiai ir geriausios rūšies liepinį medų pardavinėdavo liepinėse statinaitėse, įmantriai uždaromais dangčiais. Visokių tų statinaičių buvo: ir pusės stiklinės dydžio, ir gončinių, ir glėbiu neapglėbiamų, ir vienam vyrui neatkeliamų. Didžiai gerbdami liepą, pirmai dukrai gimus sodyboje skirtiniu medžiu sodino, tikėjosi, kad liepa gerą dalią nulems ir ne liepos mėnesį gimusioms. O liepa – tikra geralėmė, lengvai prigyja, nereikli žemei, nebijo vėjo, greit sutvirtėja ir dailiai auga. Gražus liepos augimas, gražus ir dukrelės gyvenimas. Tik gražiu galima ir paprotį vadinti, kad paaugusias merginas motinos ar senelės, dėdienės ar jau gerokai senstelėjusios tetos nusivesdavo po liepa ar liepomis ir pasišnekėdavo tais klausimais, kuriuose dera jaunai merginai, jaunamartei ar besilaukiančiai išmanyti. Po liepa – lyg moterų klubams, labai rimtiems pokalbiams. Į tokius klubus nei berniukams, nei pusberniams, nei bernams, kai ten yra moterų – nevalia. Gal dėl to, tad poliepis vyrams draudžiama vieta, o gal ir dėl pačios liepos orumo, bet kokios negandos metu po liepomis merginos galėjo jaustis taip pat saugios, kaip ir svirne užsidariusios, žinia, jei vyrai vietiniai, tuos gražius papročius žinantys. Po liepos šakom mergina saugi buvo, kaip ir maža mergaitė margojoj vygelėj. Ir labai daug kas tinkamas, ir gražus, ir gajus, ir malonus medis liepa, tad būtų labai jau keista, jei liepos mėnesį gimusius kitokiais laikytų. Tokie ir augdavo. Vargu ar vien liepa lemia, kokie vaikai būsią – kaip su jais elgdavosi, tokius ir užaugindavo. Nesakytum, kad liepos mėnuo pats palankiausias mažyliui – pats karštumas ir darbų sunkių motinai netrūksta, iš tų darbų, iš to karštumo dažnai ir eilinės (infekciniai viduriavimai), bet vis tiek – nedargana, ir ne žvarbus šaltis. Svarbu, kad liepa jau ir su duona, o dar prieš duoną ir šutintų grūdų košės prasimanyti galima. Liepa ir su daržovėmis, su uogomis. Žinia, naujagimis tiesiogiai tų dalykų nevalgo, bet juos valgo motina, tad ir motinos pienas maistingesnis, sveikesnis. Ne šiaip sau manoma, kad ant sunkiai gyjančių žaizdų, ant pragulų užtrėškus liepuką maitinančios pieno – žaizdos tuoj pradedančios gyti. Manoma, kad liepos mėnesį gimusieji būna švelnūs, nors prie žaizdos dėk. Sako žmonės, kad labai tinka ir naujagimiams priimti, ir žaizdoms tvarstyti, nes būna minkštų rankų. Tinka ir skaudantiems sąnariams vanoti, skausmui iš sąnarių išbraukyti. Sakoma, kad ir vos per slenkstį persiritusios liepaitės moka gerai mažesnius vaikus maldyti, o jau kiek paaugusios – tikros talkininkės. Jei liepukam tenka pamotės ar patėvio dalia – ir savus ir svetimus vaikus augina taip, kad vaikai dažnai ir nežino netikrus tėvus turį. Labai pramanūs liepukai ir visokiems darbams. Ne tiek kokių naujienų pramano, bet ką bedarytų, labai gražiai padaro, merginos labai plonai verpia, gražius audinius audžia. Geba liepukai ir labai smulkius kruopštumo reikalaujančius darbus dirbti. Liepaitės moka skanius sūrius suslėgti, gerą kietą sviestą sumušti, skanias dešras sudėti, moka ir šeimyną sočiai, skaniai pamaitinti, moka ir svečius gražiai pamylėti, nors vaišės būtų ir labai kuklios. Liepukai malonūs ir kalba, ir elgesiu. Patys kalbos pradėti nemėgsta, labiau klausosi, bet jei reikia, ką pasakyti – labai nesiprašydina, o jei reikia kokį ginčą ar barnį nutraukti, moka ramų, bet tvirtą žodį tarti. Kad ir su kuo, liepukų šeimos darnios, nors liepukai nebūna nei nustumti, nei paminti. Moka gražumu tvarkyti ir tvarkytis.

RUGPJŪTIS

SU GERAIS - GERA. UOSIS (fraxinus excelsior)

Uosis – tikras medžių močios sūnus, ne koks įsiprašėlis, dailiausias sūnus, bet ne per tai visi uosį gyrė, o per tai, kad uosis iš visų geriausias ir teisingiausias. Iš to gerumo uosis ir pats nukentėjo. Taip buvę, kad senų senovėje ėjusios tuo pačiu keliu Teisybė ir Neteisybė. Neteisybė apgavo Teisybę ir išsiviliojo jos abi akis. Eina akla Teisybė ir užkliudė uosį, tas ir klausia, ko taip klupinėjanti. Raudonama Teisybė apsakė, kas nutikę. „Kaipgi tu neregėdama vaikščiosi, man stovinčiam, mažiau reikia akių, imk vieną“. Davė jai akį, bet ar akla Teisybė negalėjo gerai paimti, ar uosis, kad sopėjo, negalėjo gerai nulaikyti, tik akis nupuolė ir žolėse pasimetė. Dar labiau rauda Teisybė, kad ir uosį prapuldžiusi, ir akies negavusi. Atidavė uosis antrą akį, padėkojo Teisybė ir nuėjo pusaklė, o uosis liko aklas.

Kur uosio akis kritusi, išaugę žiedeliai, labai gerai akims gydyti, kai traiškanoja – geresnio vaisto nėra. Botanikai dar netarė savo žodžio, - gal tai trispalvės našlaitės atmaina kiek trumpesniais ir platesniais žiedais, dažnai ne tik geltonmėlynais, bet ir rusvais ar raudonais, geltonai rudais vainiklapiais ar kitokių tamsesnių spalvų. Gali būti atmaina, kada nors sužinosime, o kad gerai dezinfekuoja (kaip ir bet kurios našlaitės), žinome. Pasaka įdomi tuo, jog pakinta ne visas asmuo, o dalis, beje, panašią pasaką apie gvazdiką žinojo ir senovės graikai, tik akių neteko žmogus deivei supykus.

Juokiasi medžiai, kad uosis akių netekęs, ir klausia, kaip žinosiąs, kada lapus mesti, kada sprogti. Brolių prašysiąs, tie ir pasakysią. Medžiai broliai pažadėjo ir netrukus pasakė, kad jau metas lapus mesti. Uosis paklausė, numetė, nors kiti medžiai dar žaliavo. Medžiai broliai šaiposi. Atėjo pavasaris, uosis klausia, ar ne metas sprogti, bet medžiai sako – dar anksti, nors patys jau seniai lapus išsprogdinę. Užgirdo tuos medžių juokus žmogus ir sugėdino. Suprato uosis esąs apgautas, beregint išsprogdino lapus, o žmogui sako: „Ne mūsų tu giminės, ne mūsų pulko, o tiesą pasakei. Turiu tokią galybę, kokios reikia, kai tau reiks – žinok“. Ir kai žmogui ko labai prireikia, eina jis pas uosį – ir uosis vaduoja.

Uosis – svečias iš pietų, pas mus jam šaltoka, tad anksti ir lapus meta, vėliau už kitus medžius sprogsta. Kai dėl uosio įvairialypės galybės, tai ji ne per didžiausia, jo broliai pietiečiai veikliųjų medžiagų turi kur kas daugiau.

Atsidėkodama už akį, Teisybė lėmė, kad uosis busiąs išskirtinis medis, sodoje sėdėsiąs – jį tikrai sodina antrajam sūnui gimus, žadėjo, kad uosis būsiąs visų mylimas – tikrai tą gražų medį gerais žodžiais augantį mini ir jo medieną brangina. Kai sodyboje uosį sodina, tikisi sūnų dailiai augsiantį, gražų ir gerą būsiantį.

Rugpjūtis – gerųjų mėnuo. Rugpjūčio mėnesį gimusieji būna ir geri, ir atviraširdžiai, neretai kitų apgaudinėjami, bet per savo gerumą kartais tų apgaulių ir nepastebintys, o jei ir pasijunta apgaudinėjami, tai savo gerumu vis tiek viršesni lieka. Uosis patėvis svetimus vaikus lygiai kaip savus išaugina. Uosiukai nevaidingi, šeimoje labai geri, tokie geri, kad ir valdingesnieji nedrįsta labai paminti ar apgaudinėti.