MAŽAI PAŽĮSTAMI AUGALAI:

GALI BŪTI VALGOMI KAIP MAISTINIAI, NORS KAŽKIEK NUODINGI;

JŲ PAGALBOS GALI NE VIENAM PRIREIKTI, NES JIE - SAVAIP VAISTINGI.

Apie tokius augalus sakoma: „Jei jų esencija geriama iš taurės, gali apnuodyti. Mažas lašas gali būti tavo ieškomas, dar neatrastas, bet labai reikalingas vaistas“.

1. PAPRASTASIS DAGIŠIUS.

(Iš K. K. Vilkonio atlaso “Lietuvos žaliasis rūbas”, 2001.)

Paprastasis dagišius – astrinių šeimos vienametis žolinis augalas, kaip piktžolė į Lietuvą patekęs atsitiktinai, nuodingumo ženklu nepažymėtas.  Tai 15-100 cm aukščio augalas, stiebas be dyglių. Lapai abipus apaugę pagulusiais plaukeliais. Auga krantuose, dykvietėse, laukuose, smėlynuose. Žydi liepą–rugsėjį. Apyretis.

2. Iš www.thejourneywaits.com/herbs/

Dagišius – kosmopolitinis augalas, galintis išaugti netikėčiausiose vietose. Jo populiacijų visur tiek daug, kad negali žinoti, koks jų nuodingumas. Augalas visas, o ypač sėklos (vaisiai) laikomi nuodingais. Tačiau šis nuodingumas netrukdo augalo mėgėjams jį auginti maistui, kaip valgomą. Tiesa, valgomo augalo reitingas gana žemas - 1/5. Medicininiams tikslams auginamas dagišius turi jau geresnį reitingą – 3/5. Šio augalo populiarumas, o kartu ir reitingas,   kasmet tik didėja, nes jis daugelyje kraštų vis tebėra etnobotanikus dominantis objektas, tinkamas moksliniams tyrimams. Lengva rasti patarimų, kaip jį auginti savame sode, kaip dekoratyvų vaistingą augalą. Augalas mėgsta šviesą. Pavėsis jį skurdina ir naikina. O dirvožemis tinka visoks – lengvas priemolio, sunkus su moliu, smėlėtas ar visai prastas. Augalas lengvai prisitaio prie drėgmės ir atsparus sausroms. Šiltesnio klimato sąlygomis žydi iki spalio. Augalas savidulkis. Tas pats augalas turi ir vyriškus, ir moteriškus žiedynus. Sėklos sunoksta rugpjūčio-spalio mėnesiais. Sunokusios renkamos vaistams. Augalas pats pasisėja ir dėl dauginimosi jokių rūpesčių nebekelia. 

Informacija tiems, kas nebijo paragauti augalo, kaip valgomo. Sėklos turi apie 36-37 proc. proteinų, virš 38 proc. riebalų,  virš 5 proc. pelenų.  Tiek maistingųjų medžiagų turintis augalas tikrai neleis žmonijai mirt iš bado. Todėl su atsargumu žmonės ragauja jaunus dagišiaus lapus ir sėklas, pakepintas, sugrūstas į miltus, įmaišo į kepamą duoną ir etninius patiekalus. Nenuspėjamą nuodingumą sudaro glikozidas.      

Medicininės augalo savybės: nuskausminamosios, antibakterinės, priešgrybinės, antireumatinės, antispazminės, atsikosėjimą lengvinančios, apetitą ir virškinimą normalizuojančios, citotoksinės, prakaitavimą skatinančios, šlapimą varančios, raminančios, hipoglikeminės, karščiavimą mažinančios, liuosuojančios, sedatyvinės. Suprantama, kad šios savybės išvardytos švietėjiškais tikslais. Tik profesionalus žolinčius ar žolininkas kiekvienam patars, kaip augalą pritaikyti gydymuisi. Jei rasite profesionalų gydytoją-fitoterapeutą, bus idealus patarimo variantas. 

Augalo dalių medicininės savybės skiriasi. Lapai ir šaknys turi nuskausminamąją, antireumatinę, šlapimo varomąją, liuosuojančią ir raminamąją galią. Lapai ir šaknys – istorinis priešmaliarinis, priešreumatinis vaistas, tinkamas dar ir inkstams sustiprinti.

Augalo sėklos turi glikozido ir fitosterolių. Jų savybės padeda  skausmą malšinti, veikia antimikrobiškai ir prieš grybų sukeliamas ligas (mikozes), tiks prieš maliariją, pagelbės gydantis alerginį rinitą,  sinusitą, katarus, lumbago, vidurių užkietėjimus, įvairius niežulius.

Iš šaknies galima pasidaryti kartumynų turintį toniką ar gaivą, tinkamą karščiuojant, moterims po sunkių gimdymų (padeda apsivalyti). 

Sėklų nuoviras gali padėti įsisenėjusioms pūslės ligoms apraminti.  Sėklų milteliai pilami ant atvirų sunkiai išgydomų opų ar žaizdų. 

2. AMERIKIETIŠKA FITOLAKA

(Pagal www.altnature.com/gallery/pokeweed.htm  (Deb Jackson and Karen Bergerom)

Amerikietiška fitolaka senokai pamėgo mūsų klimatą ir žemelę, bet dar netapo pilnateise Lietuvos žaliojo rūbo atlasine žole. Todėl apie jos paplitimą oficialių žinių nepateikiama.  Tačiau kai kuriuose soduose ji ganėtinai įsigalėjusi, o iš jų išvyta, nuotaikingai auga visokiuose užribiuose. Fitolaka būna išvyta, kai žemės savininkas išgirsta apie jos nuodingumą daugiau, negu apie reikalingumą ar vaistingumą. Fitolaka ne tik nuodinga, bet ir naudinga. Jos išsamesnis pažinimas būtų visapusiškai naudingas. 

Siūlyčiau šią informaciją priimti kaip švietėjišką straipsnelį, ypač reikalingą žolinčiams, žolininkams ir herbariumų mėgėjams. 

Amerikietiška fitolaka prašo dėmesio ir atsargumo: ji gali būti toksiška, kai netaisyklingai paruošiama ir vartojama. Augalas tada sukelia vėmimą ir viduriavimą. 

Fitolaka – daugiametis augalas. Anksti pavasarį pasirodę ūgliai gali pakeisti šparagus, jei trejetą kartų nuvirinami, pakeičiant vandenį.

Trejų metų fitolakos šaknis plati ir mėsinga su plona žievele. Rudenį šaknis supjaustoma riekelėmis ir džiovinama arba paruošiami naminiai vaistai. Pavasarinė šaknis tokia pat vaistinga. 

Fitolakos tamsiai violetines apvalių uogų kekes  yra matęs beveik kiekvienas, tik paragauti jas išdrįstų retas. Per gražus uogų sodrumas savaime atbaido ragautojus. Uogos nuodingos tik žalios. 

Medicininės fitolakos savybės.  

Medicinos požiūriu vertingiausia yra fitolakos šaknis. Jai priskiriamos skausmą malšinančios, priešuždegiminės, atsikosėjimą lengvinančios, narkotinės, hipnotinės galios. Naminiais šaknies preparatais bandoma gydyti reumatą, gerklų ligas, liaukų karštines, lėtinius negalavimus, susijusius su imuninės sistemos sutrikimais. 

Įdomu, kad fitolakos šaknis turi triterpenoidinių saponinų, lektinų ir priešvirusinių baltymų bei fitolakinių rūgščių, potencialių prieš AIDS. Nauji fitolakos antivirusinių baltymų tyrimai teikia vilties leukemija susirgusiems vaikams. 

Fitolakos chemija:

Alkoloidas fitolakcinas;

Skruzdžių rūgštis;

Lektinai, glikoproteinai;

Fitolakinė rūgštis;

Derva;

Saponinai; taninai;

Vitaminas K.

Klinikinės indikacijos:

Vėžio prevencija;

Endometriozė;

Krūtų fibrosistos; 

Herpes simplex;

Mastitai;

Gimdos fibrozės;

Influenza;

Kiaulytė, parotitai;

Faryngitai;

Tonsilitai;

Aukštutinių kvėpavimo takų infekcijos;

Kontraindikacijos:

NĖŠTUMAS.

Terapiniai poveikiai:

Medžiagų apykaitos keitimas/greitinimas;

Priešuždegiminis;

Antivirusinis, kaip inhibitorius, stabdantis influences virusų replikaciją;

Limfocitų (T-ląstelių ir B-ląstelių) mitogenezė:

Audinių apsivalymo skatinimas;

Auglių nekrozės faktoriaus ir interleukino produkcijos skatinimas.

Toksiškumo charakteristika:

Fitolakos augalą maistui, ar vaistui vartoti trumpą laikotarpį.

Toksiškumo simptomatika dėl augalo perdozavimo ar per ilgo vartojimo atsiranda palengva ir gali būti lengvai atpažinta.  Simptomai ryškūs: burnos ir skrandžio deginimas, kraujospūdžio kritimas,  virškinimo trakto sutrikimai, pykinimas, vėmimas, viduriavimas, širdies veiklos nusilpimas. Vaikui 10 uogų gali sukelti komą, paraližuoti kvėpavimą ir baigtis mirtimi. 

www.altnature.com/pokeroot.htm:

Fitolakos šaknis sinergiškai terapiniais tikslais derinama su dobilo žiedais ir mėlynuoju irisu. Fitolakos šaknis kaip vaistas reikalingiausias uždegimo ir paburkimų apimtoms liaukoms, jungiamiesiems ir kauliniams audiniams bei raumenims.

Fiziologinį šaknies veikimą užtikrina pagrindinės šaknies gydomosios medžiagos: triterpenoidiniai saponinai, alkoloidas, dervos, fitolakinė rūgštis, taninai, skruzdžių rūgštis, riebiosios rūgštys, cukrai. Fitolakos šaknies poveikis – medžiagų apykaitą greitinantis ir keičiantis. Taip paprastai ir palaipsniui atkuriama audinių struktūra ir sugrįžta reikalingos jų funkcijos. Tokiu būdu pasitaiso sveikata ir didėja gyvybingumo užtaisas. 

Kokios  terapinės tokio nuodingo augalo – fitolakos dozės?

Orientuotis padės ši informacija iš atsakingos interneto svetainės www.purplesage.org.uk/profiles/pokeroot.htm:

1.Vartojant šaknį triskart  per dieną šešias dienas iš eilės (vienas kursas);

Sausos šaknies: 0,06-0,3 g (padarant nuovirą arba sausai suvartojant miltelius);

Skysto ekstrakto santykiu 1:1 su 45 laipsnių alkoholiu:  0,1 – 0,5 ml;

Tinktūros 1:10 su 45 laipsnių alkoholiu: 0,2 – 0,6 ml. 
Sudarė Jonas Skonsmanas

---

Žolinčiai pataria pasigaminti ir gerti šias nuostabias kavas: gilių, morkų, kiaulpienių šaknų, trūkažolės (cikorijos), varnalėšų šaknų, varpučio, grūdų (miežių, kviečių, avižų ir kt.), cukrinių runkelių ir burokėlių - skanu ir sveika.
Kiekvieną  dieną galite mėgautis vis kitokia kava.

Patarimai kaip pasigaminti kavas:
Morkų kava. Rupiai sutarkuoti morką ir džiovinti orkaitėje ar džiovykloje. Kai gerai išdžiūva, lengvai paskrudinti (bus gražesnė spalva).
Naudoti: porą arbatinių šaukštelių  užplikyti verdančiu vandeniu, palikti keletai minučių, kad pritrauktų. Ji pakankamai saldi (jeigu morkos saldžios), tad saldinti nereikia. Balinti su grietinėle ar pienu. Ypatingai tinka vaikams.
Gilių kava. Giliukai renkami rugsėjo, spalio mėnesiais. Ši kava labai tinka baikštiems žmonėms, pasilpusiems taip pat gerina apetitą ir kepenų darbą.
Paruošimas: sveikus (nesukirmijusius) giliukus išlukštenti ir pamerkti vandenyje keletai valandų. Po to virti piene arba vandenyje (piene  virti giliukai - skanesnė kava) apie valandą ant lėtos ugnies. Virtus gerai išplauti ir mėsmale sumaltus džiovinti orkaitėje ar džiovykloje. Išdžiovintus laikyti stiklainyje.
Naudoti: Sumalti kavamale, porą arbatinių šaukštelių įdėti į stiklinę verdančio vandens, truputį pavirti (1-2 min.) ir palaukti, kad pritrauktų. Balinti  ir saldinti pagal skonį.
Kiaulpienių šaknų kava. Vėlyvą rudenį arba ankstyvą pavasarį, kai šaknis sukaupusi daugiausiai vaistinių ir maistinių medžiagų, prisirauti, nuplauti, nuvalyti ir susmulkinus džiovinti. Išdžiovintas laikyti sausoje, vėsioje ir tamsioje vietoje. Geriausiai stikliniame indelyje.
Paruošimas: Valgomą šaukštą susmulkintų šaknų užplikytį stikline verdančio vandens, truputį (1 min.) pavirti ir palikti kad pitrauktų (3-5 min.).
Ši kava naudinga žmonėms, turintiems kasos sutrikimus ir diabetikams. Taip pat stimuliuoja skrandžio sekreciją, gerina apetitą, mažina vidurių užkietėjimus, gerina kepenų funkcijas.
Ypatingai sveika maišyta kiaulpienės ir trūkažolės (cikorijos) šaknų kava.
Varnalėšų šaknų kava. Varnalėšų šaknys kavai ruošiamos taip, kaip ir kiaulpienių, tik jos vartojamos pirmų metų. Varnalėšų šaknų kava malšina reumato skausmus, gerina medžiagų apykaitą, mažina cukraus kiekį kraujyje.
Varpučio šaknų kava ruošiama kaip ir kitų šaknų, tik ji veikia kaip lengvinanti atsikosėjimą, stabdanti kraujavimą, skatinanti prakaitavimą, laisvinanti vidurius. Tinka naudoti sergant podagra, akmenlige, persišaldžius.
Grūdų - miežių,kviečių,avižų kava.
Paruošimas: grūdus pamirkyti vandenyje vieną parą, po to išdžiovinti. Prieš naudojant kavamale sumalti.
Labai skanu grūdų kavą pamaišius su morkom, cukriniais runkeliais ir giliukais. Galima dar įdėti cikorijos.
Linkiu patiems atrasti savo kavą, norimo skonio ir kvapo, ir pasirinkti pagal savo sveikatos būklę.

TŪBĖS:

GROŽIS SU ŠLOVE IR SU NUODAIS MAIŠYTAS

Dyvų dyvas aukso žiedais žydi!

EUGENIJA ŠIMKŪNAITĖ

Eugenija Šimkūnaitė apie tūbes yra parašiusi taip jautriai ir išsamiai, kad dabar pats laikas būtų perskaityti jos šedevrinį straipsnį “Gyvenimo receptuose”. Laikas todėl, kad tos tūbės jau ima krauti aukso žiedus. Ir žiedai, ir lapai, ir šaknys turi gydomąją vertę. Todėl pastudijuokime tūbėms adresuotus receptus, neužmiršdami Eugenijos Šimkūnaitės perspėjimų, kad jomis gydytis geriau pasitarus su gydytoju, kad dėl “devynmacių” saponinų į arbatas pakanka dviejų žiedlapių, kad rusmenės preparatus vartojantys širdininkai būtų itin atsargūs. Šiaip ar taip, ji leidžia tūbių arbatomis gydytis devynias dienas.  To ir turėtų pakakti. O jaunąją kartą būtina supažindinti su tūbių sėklų nuodingumu. “Tūbės sėklų saponinai tikrai kvaišina”, - įspėja Eugenija Šimkūnaitė. Todėl sėklų labiausiai ir saugokimės. Jos tokios smulkios ir sunkiai išlukštenamos, kad neteko girdėti jokių apsinuodijimų. Matyt, smaližiai turi į ką orientuotis be gražiųjų tūbių sėklų. Bet žinoti tikrai pravartu.

Na bet pavadinimą tūbių aprašymui stengiaus parinkti realistinį, pagal Eugenijos Šimkūnaitės tradiciją. Tokių perspėjimų jau nelabai rasite šiuolaikinėje globalioje informacijoje. Ją skaitant atrodo, kad tūbėms skirta vien pasaulinė šlovė. Žiedlapiai pusiniais kiekiais su žalumynais įrašomi į pikantiškų salotų receptus. Jie siūlomi ir giroms, ir gaivoms, ir natūraliems kulinariniams padažymams. Gydomosios tūbių savybės vertinamos nuo seno įvairių tautų ir kultūrų. Atrodo, jei nepasisekė niekaip  išsigydyti bjauriausio kosulio, net tuberkuliozės, dar ir nemaloniojo hemorojaus, daugybės odos ligų ir visokių kitų negalavimų, pulk pas tūbes į smėlėtą lauką ir rasi auksinę pagalbą. Tokios pagalbos nepaneigė nei Eugenija Šimkūnaitė. Todėl tūbės apie save viską ir pasako jos “Gyvenimo receptuose”. Vienok neatrodo, kad tūbės Lietuvoje būtų komercinis augalas. Naujose knygose apie jas nutylima. Žolininkai jų žiedlapių nepasiūlo. Gal bijo tariamo ar tikro nuodingumo, gal  nenori imtis daugiau darbo sąnaudų reikalaujančios praktikos? Gal neranda smėlėtų dykviečių, kur auga ir žydi tūbės? Gal jos per mažą pelną žada? Gal tai ir bus tikroji priežastis. Todėl botaninės įvairovės stokojantiems tegaliu patarti patiems pasidomėti tūbėmis. Nekartosiu įvairiuose literatūriniuose šaltiniuose tūbes liaupsinančių ditirambų. Receptai visur gana vienodi. Kas jaučiate poreikį juos pastudijuoti ar išbandyti, susirasite patys. Šio trumpo pamąstymo tikslas tėra priminti Eugenijos Šimkūnaitės “Dyvą” ir jos nusistebėjimą: “Kaip tokio nepamatysi!”. Sveikinu visus, kurie pasiryžę tą dyvų dyvą priimti į savo pasaulį. Gal net auginti savo sodyboje. Gal tik sėklų paberti artimiausioje dykvietėje. Kad jų liktų mažiau.   

Gintarinės pušelės tepalas

Pušies spyglių stiprybės gėrimas

1
4 stiklinės maltų žiemos spyglių;
700 šalto vandens;
1 šaukštelis citrinos sulčių.
Užpilti spyglius šaltu vandeniu, supilti citrinos sultis. Laikyti 3 dienas tamsioje vietoje. Po to perkošti. Gerti po 100 gramų 3 kartus dienoje.

2

2 šaukštai maltų, žiemos metu skintų pušų spyglių;
250 šilto vandens.
Užpilti spyglius šiltu vandeniu. Palaikyti 2-3 valandas tamsoje. Perkošti. Po 15 ml kas 2-3 valandas išgerti. Naudoti anemijos gydymui.

3
5 šaukštai maltų žiemos pušies spyglių;
500 gr vandens.
Virti 10 minučių ant lėtos ugnies. Palikti pastovėti 8-10 valandų. Nukošti. Gauta skystį išgerti per dieną dalimis. Valo organizmą. Ypatingai reikėtų panaudoti žmonėms, gavusiems radiacijos.

Voniai
3stiklinės maltų spyglių;
10 litrų vandens.
5 minutes virti. Vonia veikia raminančiai. Gydo nušalimus, sąnarių ligas, reumatą.
Norint nudažyti audinį gelsvai ruda spalva - tiks pušų spygliai. Mūsų senoliai gražiai nudažydavo audinius, gal ir mes pabandykime. Sėkmės jums.

Didžiojo debesylo (Inula helenium) aliejus.
Debesylas pasižymi uždegimą slopinančiomis savybėmis, skatina medžiagų apykaitą, egzemos gydymui, odos bėrimams, stiprina dantenas, tinka diabetu sergantiems žmonėms odai gydyti, gerina skrandžio opų gyjimą, skatina žaizdų gyjimą, laisvinamieji vaistai, šlapimo skyrimąsi, slopina pykinimą.
Lietuvišką šios augalų genties pavadinimą tikriausiai sukūrė arba bent jau užrašė J. A. Pabrėža, tik jis buvo moteriškosios giminės - debesyla. Nors pats augalo vardas skamba gana lietuviškai, jis tikriausiai kilęs iš  pakeisto rusiško pavadinimo - devjasil. Rusiškas debesylo genties pavadinimas, pasak kai kurių literatūros šaltinių, paimtas iš liaudies ir susijęs su  augalų gydomosiomis savybėmis - vaistas nuo devynių ligų.

Negalima naudoti nėščioms.
Debesylo šaknį smulkiai supjaustyti ir užpilti aliejumi. Truputį pakaitinti. Palikti parai ar dviem pastovėti. Nukošti. Turėsime nuostabų gydomąjį aliejų, ypatingai dantenų priežiūrai, ar kitoms problemoms šalinti. Literatūroje esama nuorodų, kad pakrantiniai debesylai gali būti vartojami ryklėsvėžiui gydyti.

SĖKIM MĖLYNĄJĮ PALEMONĄ – RAUSIM JO ŠAKNELĘ PLONĄ…

Kas tas mėlynasis palemonas – Polemonium coeruleum L.? Kodėl Vakarų Europoje ir kitur jį vadina graikiškuoju valerijonu? Pažvelkite į Atlasą (K.K. Vilkonis, “Žaliasis Lietuvos rūbas”, 2001) ir nustebsite, kad tai mūsuose retas augalas. Dar ir nuodingas. Bet todėl kartu ir vaistingas. Mėlynžiedį palemoną Žemaitijoj “ lineliu” vadino, kapinėse ir darželiuose sodino. Bet tai buvo jau labai seniai, kai “linelis” su sinavadais buvo margiausios ir pačios neišrankiausios gėlės. Berasi jų tik labai senose sodybose, gal… Menu, pokario senukai jų šaknų arbatos pagerdavo nuo nemigos ir baimės, kurios tada tikrai netrūko. Dar nuo įsisenėjusio kosulio. Bet nuodingu palemono-linelio niekas nelaikė. Perverskim žolių enciklopedijas. Apie palemono nuodingumą nuorodų sunku rasti. Bet tikėkim saviškiu Atlasu. Nebijokim to nuodingumo ženklo, o tai tik dozės reikalas. Kas nuodinga, visada būna ir vaistinga, tik žinok, kaip pasirinkti.  
Kur ieškoti palemono? Ten, kur pasisėsi. Labiausiai reikalingos tik jaunos palemono šaknys – pirmametės-antrametės. Tik tokios turi daugiausia triterpeninės grupės saponinų (20-30 proc.), kurie, Eugenijos Šimkūnaitės tvirtinimu, pajėgūs išplauti iš kraujo viską, kas nereikalinga, ko per daug (cukrus, cholesterolis). Bet pavojinga užsiiminėti išplovimais iki beprotybės. Patikėkim, kad saponinų perdozavimas gali būti tolygus apsinuodijimui. Atsargumas pakuždės, kad palemoną derisime su kitomis žolėmis ir vartosime mažomis dozėmis. Kitos palemono šaknyse randamos aktyvios medžiagos (dervos, organinės rūgštys, riebalinis ir etrinis aliejus, flavonoidai ir askorbo rūgštis) nesikėsina į mūsų gyvybę.
Palemonas – graikiškas valerijonas tik susigretinę pagal sedatyvinį poveikį du visai skirtingų šeimų augalai. Visi žino, kad palemonas už paprastą mūsų valerijoną stipresnis 8-10 kartų. Bet praverstų apie palemoną sužinoti ir daugiau. Tai atsikosėti padedantis augalas. Prireiks 6 g šaknelių 2 stiklinėms vandens arbatoms išsivirti. Gal padėdavo ir nuo opaligės kartu su pelkiniu pūkeliu. Buvo palemonas išgarsėjęs kaip priešsklerotinis augalas, tikras cholesterolio priešas. Sibire auga daugybė rūšinių palemono variatetų, pačių spalvingiausių ir įspūdingiausių. Visų spalvų palemonai vienodai čia geri ne tik nuo nemigos ar epilepsijų, bet ir nuo kraujuotų viduriavimų ar net gyvačių įkandimų. Įdomu, kad čionykščiai vertina palemono žolės nuovirus ar sultis išorinėms aplikacijoms odai švarinti, ypač visokiems niežuliams išvaryti. Suprantama, jie nepamiršta ir šaknelių antpilo ar užpilo.
Ar domisi mėlynuoju palemonu bendrosios praktikos ar šeimos gydytojai? Tikrai domisi, ir labiausiai dėl tų savybių, dėl kurių gavo graikiško valerijono vardą. Kam prireiks tvarkytis su galvos smegenų skleroze, encefalitais, Parkinsono liga, tremorais, ar hiperkinetiniu sindromu, kaukolės vidine hipertenzija, discirkuline encefalopatija, užsitęsusia nemiga, depresija, padidintu nervingumu, ką išvardijo savo publikacijoje garsus gydytojas Vladimiras Choroševas, pabandykite su juo pasikonsultuoti dėl palemono galių. Žinoma, kad daktaro receptas sudėtingas, kad palemonas  tik pirmoji styga, o kiti augalai gerai pažįstami ir lengvai surandami. Tai eršketrožės šaknis, sukatžolė, jonažolė, melisa, pipirmėtė, rozmarinas, apynių spurgai. Iš šios augalų draugijos daromas antpilas ir labai saikingai vartojamas – tik po 2 lašus 3 kartus per dieną prieš valgį, užsigeriant vandeniu. Kadangi daktaro išvardintos ligos sunkios ir mažai pagydomos, tai ir vartoti antpilą jis siūlo kursais po 6-7 savaites ištisus metus. Pasakysite, jokių stebuklų. Daktaras sako, kad palemonas  - labai gerai ir efektyviai sudiriguoja šiai augalų draugijai. Jei sako, žino, ką sako – nuo tokių sunkių ligų nėra efektyvių nei cheminių vaistų, arba jų pasirinkimas gana ribotas. Tai gal mėlynasis palemonas tokiais atvejais kaip paskutinis vilties spindulėlis? Kai bebūtų – dar šį pavasarį pasisėkim mėlynojo palemono, jau rudenį turėsim veiksmingų šaknelių graikiško valerijono.
Sėklų ieškokite pas “Žolinčių akademijos” lektorius, apsilankę jų paskaitose. Želmenų ribotais kiekiais galėsite įsigyti Pažaislio vienuolyne per lektorių praktikumus. Prašykite, parašydami į tinklalapį.

Daržinė žliūgė –šaltos žalumos žvaigždė.

Kai nuo šalnų palinksta paskutiniai žalumynai (petražolės, salierai ar lapiniai kopūstai), savo žaluma dar ilgai stebina daržinė žliūgė – Stellaria media (L.) Vill.
Ankstyvą pavasarį vos nutirpus sniegui kartu su snieguolėmis baltais žiedeliais ima šypsotis laimingai peržiemojusi žliūgė. Tai pati pirmoji valgomoji ir vaistingoji žaluma. Meškinis česnakas, žieminiai svogūnai ar rūgštynės dar nė nebando rodytis. O ji – tik žiūrėk. Tikra sidabrinė žvaigždutė. Tokia jos prigimtinė energija. Tai Mėnulio augalas.
“Smulki, 8-15 cm aukščio piktžolė, tarsi koks užtisalas uždengia daržus. Maistui tinka visas augalas. Jų dedama į įvairias sriubas, troškinius, jaunos viršūnėlės tinka salotoms. T. Rautavara, 1985). Kas pavasarį sugeba išsivirti pirmosios žaliosios sriubos iš rūgštynių (plius dilgėlių), tas išsivirs ir iš žliūgės, ištrauktos nors iš po sniego. Tai nuostabi žliūgės žaluma, kurios gali prireikti sveikai mitybai, sveikatai pataisyti. Tai tikras špinato pakaitalas, atkartijantis pavasario pirmąją žalumą, kurią dovanoja meškinis česnakas –Allium ursinum L. Abiejų šių augalų žiedynai primena žvaigždutes. Žliūgės smulkus žiedelis išoriškai panašus į snaigių žvaigždutę – augalas priklauso  gvazdikinių šeimai, taip giminiuojas su į save nepanašiais spalvingais augalais šilkažiede gaisrena, vaistiniu putokliu, muiline guboja ar šiliniuir daugybe kitokių gvazdikų. Energetiškai žliūgė kaip ir meškinis česnakas labai stiprus augalas, nepasiduodantis jokiems herbicidams. Iš kur toks atsparumas? Astrologinis žliūgės žvaigždėtumas, gal dangiškumas, ateina iš Mėnulio augalui daromos įtakos (jei neklysta kinų profesorius U Vej Sin). Tiek meškiniui česnakui, tiek daržinei žliūgei būdinga sidabro energija. Abu augalai vaistingi, ne tik maistingi. Pažiūrėkite, kokie sveiki gyvūnai (kiaulės, žąsys, vištos, putpelės), gaunantys žliūgės. Kuo turtinga toji žliūgės žaluma? Vitamino C iki 113 mg/proc., vit. E,  karotino iki 23,9 mg/proc., eterinio aliejaus, sinapinės rūgšties (V. Teliatjev, 1991). Todėl augalas renkamas ir džiovinamas vaistams (tiesa, tuo garsėja tik Sibiras), vartojamas į vidų ir išoriškai. Mūsų ponioms būtų naudinga žinoti, kad žliūgė paskatina medžiagų apykaitą, sutvirtina skrandį ir žarnyną,  o vonios su žliūge ramina nervus ir reumatinius skausmus. Ar patikėsite, kad tai onkologijai ir kosmetikai labai vertinga žolė (Šreter, 1975)?

Todėl prieš pakeldami ranką prieš daržinę žliūgę pirma gerai pagalvokite. Gal ji Jūsų sodo valdose plinta dėl to, kad jaučiasi Jums reikalinga ir galinti pagelbėti?

                                           Paruošė: Jonas Skonsmanas

Kuo mes patys sau galime padėti?

Apsirūpinkime daigiomis sėklomis. Pats laikas. Mūsų klimatas ne Indijos ar Viduržemio jūros regiono, bet šis augalas tikrai užaugs ir derės, kaip ir šilumą mėgstantis daržinis artišokas. Indiško prieskonio šambalos mėgėjai dažniausiai net nesivargina sužinoti apie jo kilmę, net nežino, kad tai vaistinė ožragė. Tiesa, ją Lietuvoj retas kas teaugina. Pats rūšies vardas pasako, kad tai vaistinis augalas. Vaistams tinka jo sėklos, geriau sumaltos. Tas vienmetis žolinis augalas yra ir valgomas kaip sveikatžolė, jo žalumynus vasarą pašutinus maistui ar žiemą ant palangės išauginus daigus (kaip pipirnės). Kas turi probleminę odą, pas tą vaistinė ožragė dažnai užsuks kaip rūpestinga kosmetologė. Štai kokia šambala gali atsirasti mūsų žemelėje ir spintelėje.
Taigi, vaistinė ožragė padės kontroliuoti cukrų kraujyje, pagerins savijautą įvairių degenerecinių ligų atvejais (ir Alzheimerio taip pat), bus naudinga širdies-kraujagyslių ligoniams ir diabetikams (didina aukštojo tankio (“gerojo”) cholesterolio kiekį), reguliuoja apetitą, kokybiškomis gleivėmis sutepa kvėpavimo organų takus. Vaistinės ožragės sėklos – be specifinės mežiagos trigonelino, turi nikotininės rūgšties, gleivių, cholino, rutino, kartumynų, eterinio aliejaus. Ožragės žaluma – antioksidantų sandėliukas.
Ožragės sėklos (maltos) tinka užpilams, valgomos su džemu ar medumi (pridėjus sezamo sėklų miltelių ar sezamo aliejaus), seikėjamos į prieskonių ir pagardų mišinius.   Ožragės žaluma ir ant sumuštinių, ir į košes ar avižinį kisielių.
Pasidomėkim, ką apie vaistinę ožragę mano Europoje garsi austrų žolininkė Maria Treben?
Tai geras vaistas nuo osteoporozės, osteomielito ir kitų kaulinio audinio negalių. Tiesa, vien maitintis ožragės sėklų milteliais neužteks – prireiks ir įsitrinti kraujažolės balzamais ir pasimėgauti kraujažolių voniomis. Štai koks kompleksinis pasirūpinimas savo kūnu.
Ką galėtume pridėti, prie šios M. Treben rekomendacijos?
Ajurvedinis receptas osteoporozės atveju taip pat siūlo vaistinės ožragės sėklų miltelius, tik su imbiero ir kurkumos priedu. Kam tinka ar patinka, tokį priedą nesunku išbandyti. Ajurvedinė kūno priežiūros praktika siūlo aliejinius masažus. Žolinčiai mūsų šiaurinio klimato sąlygomis probleminiam kūnui taiko dar ir vaško-sakų liejinius su multifitokompozicija, praturtinta gintaru, vario (malacito) ir silicio kompleksu. Šie liejiniai tinka ir masažams, ir sąnarių-stuburo “kaukėms” su folija, ir rezorbcinėms procedūroms šiltoje (kas gali – karštoje) vonioje (15-20 min.).
Kokias procedūras dar galime pasidaryti savo namuose?
Žolinčiai rekomenduoja kalcio-silicio jonų vonias ar lokalias aplikacijas; vonias ar įsivyniojimus su didžiosios ugniažolės enziminiu raugu (pagal Bolotovą); vonias su pelkinės sidabražolės nuoviru(plius pelkinis pūkelis ir kraujažolė); polimineralinės vonios su šungito skaldos prisodrintu vandeniu. 

“Stuburas ir nugaros raumenys:

anatominis sveikumas ir holistinė sveikata”.

“Ar didelės bėdos, kai šaltos, nelanksčios pėdos?”

Vaško ragelio liepsnos vakuuminės-švitinamosios akupunktūros procedūra

Tepalai,kuriuos pasigaminame patys

Natūropatinės savipagalbos būdas šeimoje probleminėms kūno dalims, priklausančioms atramos-judėjimo sistemai, energiškai ir struktūriškai pataisyti:

Standartinės elastinės taurės mėgiamos profesionalių masažo meistrų ir vis dažniau randa pritaikymą šeimose. Jos nedūžta, bet ilgainiui praranda elastingumą, jei sterilizuojama virinant. Jų kontaktinio skritulio diametras didokas -  virš 40 mm, kas leidžia iš karto aprėpti nemažą nugaros odos plotą, jame varinėjant “įsiurbtą poodinių audinių kalnelį”.  Nebūtų teisinga tvirtinti, kad ši taurė pritaikyta vien tik nugarai ar vien tik stiprioms masažo meistro rankoms. Elastinei taurei atšokus nuo nugaros, vakuumas sudaromas ją spaudant. Toks spaudymas tampa varginantis silpnoms probleminio kūno savininko rankoms, jei jam pačiam be pagalbos tenka pasimasažuoti.
Autorinės stiklo taurės yra labiau pritaikytos individualioms kūno reikmėms ir turi vienos didesnį, o kitos  mažesnį prisitraukimo paviršių. Siauresnio diametro taurės geriau tinka silpnesniems ir jautresnę odą turintiems asmenims. Guminis balionėlis leidžia greit ir lengvai sudaryti reikiamą vakuumą, efektyviai jį kontroliuoti. Siauresnės vakuuminės taurės su guminiu balionėliu geriau tiks ne tik pėdai, Achilo sausgyslei ar delnui pasimasažuoti, bet ir sunkiau prieinamoms kūno vietoms (pvz., tarpvietė, stuburgalis), kurias  masažuoti pataria Rytų medicina (Mantak Chia, 2003)
Tikimės, kad ši informacija Jums padės pasirinkti. Idealu po ranka turėti ir standartinę plastikinę ir stiklinę autorinę taures. Beje, stiklinę patikimai galima sterilizuoti virinant, kas užtikrina higienos reikalavimus.
2. Multifitomineralinės vaško kompozicijos, į kurių sudėtį įeina gintaras, malachitas ar šungitas, yra gamtinės, sinergiškai kryptingai medžiagų apykaitą harmonizuojančios medžiagos, kurių dermė susilieja į žaliąjį  produktą, daug kam tinkantį kūnui prižiūrėti, sutepti, suaktyvinti natūraliuosius gydomuosius (savireguliacijos) procesus. “Žolinčių akademija” kasmet patobulina šių kompozicijų receptūras ir Pažaislio vienuolyno sodelyje prie židinio pademonstruoja pasigaminimo technologiją. Pagamintą produktą visada dar galima modifikuoti pagal asmeninius pomėgius, pridedant trokštamo eterinio aliejaus, medaus, pikio, avokado vaisiaus minkštimo ar vaistinio augalo sulčių. Kompozicijų liejiniai kūno priežiūros praktikoje gali būti suderinti su kitomis gamtinėmis medžiagomis ar farmaciniais produktais: ozokeritu, dimeksidu, malovitu ir pan.
Multikompoziciniai vaško liejiniai, kaip prie kūno odos savaime limpanti ir plastiška medžiaga,  efektyviai padeda sudaryti glaudų ir paslankų paviršių kontaktą – vakuumo stabilumą. Šių vaško liejinių fitosubstancijų bioaktyvumas priklauso nuo augalų vegetacijos ir sezoniškumo, nes imama tik šviežia žaliava. Multikompozicinis paruošimo principas garantuoja sinergetinį efektą.
3. Vakuuminis masažas su taurėmis turi dvi slėgio jėgos veikimo kryptis: paviršinę-linijinę ir vertikalią-giluminę. Važinėjant vakuumine taure kūno paviršiumi (pagal individualų masažo judesių planą), kartu pasireiškia abiejų krypčių veikimas. Atskiruose taškuose (Achilo sausgyslės zona, tarpvietė, raktikaulio sritis) vakuuminė taurė gali prisisiurbti ir likti nejudinama. Tada jos veikimas bus tik vertikalios krypties, nukreiptos į giliuosius audinius. Tokia krypčių kombinacija leidžia išradingai pritaikyti vakuumines taures patiems įvairiausiems probleminio kūno priežiūros poreikiams.
4. Saugaus masažo su vakuuminėmis taurėmis reikalavimai.  Tiek profilaktinio masažo tikslais, tiek turint įvairių problemų, pagrindinis reikalavimas yra “važinėti” taurėmis pagal venines kraujotakos kryptį – pradedant nuo pėdų ir kylant galūnėmis aukštyn per sėdmenis ir nugarą link pečių juostos. Tai apsaugo venų vožtuvus nuo traumų. Veninės kraujotakos kryptis sutampa su limfotakos, todėl toks principas užtikrina limfos drenažą ir audinių detoksikacijos efektą.
Imantis atsakomybės už savarankišką masažą, protinga pasitarti su šeimos gydytoju, reabilitologu, kineziterapeutu ar bent masažo meistru. Visais atvejais vakuuminis masažas bus rizikingas dėl trombozės, jei problemas sudaro tromboflebitai ar padidintas kraujo krešamumas. Rizikinga masažuoti patį stuburą per vidurinę kūno liniją, nežinant jo sveikumo ir situacijos dėl išvaržų, o taip pat ir onkologinių įtarimų. Kontraindikacijas masažui sudarys odos ligos, miegantys apgamai, kraujosruvos, išryškėjusių kraujagyslių tinklas ir kt.

Nesaugu ir neatsargu vakuumines taures statyti ant skaudamų vietų ar per jas “pervažinėti”. Aplinkinių audinių sužadinimas, jų kraujotakos pagyvinimas reflektoriškai persiduoda artimiausiems probleminiams taškams ir šias vietas nuramina, atpalaiduoja. Tada probleminiam židiniui susidaro palankus momentas pačiam savimi pasirūpinti.
Vakuuminei taurei judėti trukdo plaukuotumas, todėl tenka pagalvoti apie depiliacijos reikalingumą ar tikslingumą.
5. Vakuuminio masažo natūroterapinės galimybės. Jos labai priklauso nuo to, kokius tikslus sau kelia asmenybė, kokia motyvacija ją veda į sveikos gyvensenos ir natūralios kūno priežiūros (su endokosmetikos elementais) kelią, kiek ji pasirengusi ir sugeba savo reikmėms pritaikyti Rytų medicinos ir įprastinės kineziterapijos rekomendacijas.
“Važinėti” vakuuminėmis taurėmis ilgais nuotoliais galima pagal Rytų medicinos energetiniųmeridianų  linijas, sustojant vienai-kitai minutei žinomuose bioaktyviuose taškuose. Tam reikalinga susidaryti refleksoterapinį planą, procedūras apskaityti, užsirašant jų trukmę, metodinius aspektus, savijautos kaitą. Tai labai svarbu asmeninei praktikai, nes ateityje leis pamatyti, kokie būdai geriau veikė, kas labiau tiko.
“Važinėjimas” taure gali būti tik lokalinis, aptarnaujant vieną probleminę kūno dalį, pavyzdžiui, kokį sąnarį, aplink kurį siekiame pagerinti kraujotaką, suaktyvinti skysčių cirkuliaciją. Tada pasirinksime “važinėjimo” kryptis spinduliais ir spiralėmis, leisime taškuose taurei ramiai pastovėti ir veikti vertikaliai į gilumą.
6. Vakuuminis masažas ir natūropatinės savipagalbos procedūros. Vakuuminis ar kitoks pasimasažavimas gali būti kaitaliojamas su vonių procedūromis (žolių, mineralinėmis - kalcio jonų, jūros druskų, silicio); įvairiais kompresais ir kūno dalių “kaukėmis”, pasivanojimais vantomis pirtyje. Svarbu nesureikšminti vakuuminio masažo galimybių ir neužmiršti sveikos mitybos prioritetų, gydomųjų geriamojo vandens galių (pagal dr. F. Batmanghelidj’ą) ir vandens procedūrų kūnui gaivinti.
7. Ši informacija skirta Jums padėti rūpinantis savo kūno priežiūra ir sveikata, bet žinokite, kad už jos kūrybingą ir racionalų taikymą esate atsakingas Jūs pats.  

 Masažas su vakuumine taure ir multikompoziciniu vaško-sakų liejiniu

DARŽINIO ARTIŠOKO DŽIOVINTI LAPAI – FOLIA CYNARAE SCOLYMUS. (2007 m. derlius).

Natūralūs kartumynai, turintys 0,15 proc. cynarino. Artišoko lapai tinka valomosioms kepenų arbatoms, kurių reguliarus pagėrimas 7-12 dienų kursais padeda sureguliuoti kraujyje cholesterolio ir trigliceridų kiekį. Pagal natūropatijos dr. Joseph’ą Pizzorno (“Total welness”) žemojo tankio cholesterolio kiekis gali sumažėti 15 proc., o trigliceridų – 30 proc. Todėl dėl virškinimo negalavimų jaučiantys nepatogumų gali savo būklę pagerinti artišokų lapų arbatomis ir šaltais užpilais.
Standartinė artišoko lapų dozė – 1 arb. šaukštelis dienai. Kam norisi, gali gerti kartesnes arbatas, nes šiaip tinkamai paruošti artišoko lapai yra visiškai nekenksmingi.

                                                  Artišoką augino ir informaciją paruošė fitoanalitikas lektorius
Jonas Skonsmanas, 8-658-94195