Rugpjūčio 2-4 dienomis
TEN, KUR VAISTAŽOLĖMIS KVEPIA
Giedrė Bružienė
„Šimtas pirštų susirinko, net žalia pievelė linko“ – linksmai dainavo penkios talkininkės pavėsinėje stumbražoles rūšiuodamos. Ir ne bet kaip rūšiuodamos – stumbražolės iš didelio žolės glėbio turi būti atrinktos taip, kad koteliai lygiai sugultų, kad dėmelės ant lapelio nebūtų. O jei dar ir akys neišlavintos – ir su varpučiu ar kokiu lendrūnu šiukštu nesumaišyti.
Tos linksmos talkininkės – tai Žolinčių akademijos suburtos moteriškės, kurios keletą dienų stovyklavo, darbavosi ir su vaistažolėmis pažindinosi dideliame Jadvygos Balvočiūtės vaistažolių ūkyje Gyvolių kaime, Mažeikių rajone. Žolelėmis besidominčios moterys suvyko iš visų pašalių – ir iš Kauno, ir iš Šiaulių, ir iš Klaipėdos, Kretingos rajonų, laiko ir kelio negailėjo.
Ūkis didelis, laukai irgi nemaži, tad ir darbo rankų visada trūksta. Trys dienos prabėgo kaip ant vėjo atsisėdus, bet darbas buvo nuveiktas – surinkta dvidešimt keturi kilogramai medetkų, stumbražolių – beveik 17 kilogramų, prirankiota ir erškėčių, raugerškio lapelių, graikinio riešutmedžio, šilkmedžio lapų ir net mažyčių branto sėklų krūvelė.
Visą ūkį juodomis akelėmis iš lizdo aukštumų stebi gandrai, ten kvepia vaistažolėmis, ten labai jauku ir tvyro ypatinga aura – net mobilieji ten dažnai netraukia. Ūkyje nuolat sukiojasi daug žmonių, o pati sodybos šeimininkė prapuolusi tarp norinčiųjų jos konsultacijų. Kiekvienas atidžiai išklausytas, receptas išrašytas, o jos miela šypsena ir šiltos akys, rodos, gydo jau iš anksto. Nors pati pavalgyti beveik nebeturi kada, ponia Jadvyga vis atlėks prie darbininkių kokį laiko tarpelį nugriebusi, šviežios varškės išspaudusi.
Po darbų žolintės kartu su žinoma žolininke pėdino į pievas dar nepažintų žolių pažinti – visi vikiai, pelių žirniai, ožių žolės, visos usnys, visi skėčiai nuo šiolei bus aiškūs.
Žolintes apnakvino visai netoliese esanti Virvytės vaikų stovykla, gražioje vietoje medžiais ir plačia upe apsisupusi. Šalia ir žalias Mangusto parkas, iš apžvalgos bokšto plačią Virvytės ir Ventos santaką gali apžiūrėti. Šalia ir Gudų vandens malūnas, ir Gyvolių piliakalnis su senutėle pušele, liūdną legendą pasakojančia, visai netoli ir kita vaikų stovykla, Balsių, kur linksmi vaikai savo naujus mokytojus gainiojasi ir upėje krikštija, o šaunusis stovyklos šeimininkas Aloyzas žolininkes ledais vaišina ir čiobrelių bei dirvuolių leidžia pasirinkti.
O čia pat ir Santeklių dvarvietė – vieną vakarą pėdino sau žolintės senu keliu, šimtametes liepas apkabindamos, karietas įsivaizduodamos, dar ir senovinę šiaudinę skrybėlę pakabintą medyje užmatė. O kai čia pat guglėj paskaitė Santakių legendą, kaip kas septynerius metus septintą mėnesį šviesiaplaukė ragana valtyje ima ilgus plaukus šukuoti, bet iš valties negali išlipti, nes didelį lobį saugo ir savo vištiškas kojas bijo rodyti. O kadangi tuosyk jau sutemos ėmė leistis, nebejauku ūmai žolininkėms pasidarė – nors tas lobis būtų visai neprošal, bet pačioms į vištas pavirsti irgi nesinori. O kai anos grįždamos dar pamatė, kad šiaudinės skrybėlės medyje nebėr, plaukai net ant nugarų pasišiaušė, didelėmis akimis iš liepų kelio laukan nėrė.
Taigi iš stovyklos žolintės išsiskirstė pilnos įspūdžių įvairiausių, apdovanotos duona ir arbatomis, žinių bagažu; dabar ir jos skleis, dalysis žiniomis, išmintimi ir, aišku, gerumu.
Žolintės...
Pasiruošę darbui
Rūšiuojam stumražolę
Medetkų lauke
Jadvygos pamokos jos pievoje...
Prie Virvytės ir Ventos santakos
Rytmetinis bėgimas, mankšta, stichijų pasveikinimas, maudynės...
Lankom gražiausias sodybas
Skinam erškėtrožių lapus
Išvyka ant piliakalnio prie šimtametės pušies
Spageti gamybos pamokėlė
Balsių stovykloje Danutė su direktoriumi Aloyzu